Baltijos šalys - Lietuva, Latvija ir Estija, nors politiškai ir ekonomiškai yra Europos Sąjungos (ES) narės, jų elektros ir degiųjų dujų energetinės sistemos vis dar sujungtos su buvusios Sovietų Sąjungos šalių sistemomis. Tokią padėtį nulėmė tiek istorinės ir politinės aplinkybės, tiek riboti vidiniai iškastiniai energijos ištekliai, todėl net ir po dvidešimties nepriklausomybės metų jos susiduria su esminiais iššūkiais - energetinė nepriklausomybė, energetikos sektoriaus konkurencingumas, bei darni energetikos sektoriaus plėtra.

 Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sąlyga buvo uždaryti abu Ignalinos elektrinės (IAE) atominius reaktorius. Sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę 2009 gruodžio 31 d. Lietuva staiga atsidūrė ypatingai sunkioje energetinėje padėtyje.  Iš elektros energiją eksportuojančios valstybės, ji tapo elektros energiją importuojančia šalimi, daugiausiai importojančiai ją iš Rusijos.  Radikaliai pasikeitus tokiai energijos išteklių struktūrai, Lietuvai buvo reikalinga pakeisti energetikos politikos strategines kryptis. Tam Lietuvos Energetikos ministerija (ENMIN) 2010 m. rugsėjo mėn. parengė tolimesniems dešimtmečiams iki 2050 m. Nacionalinį Energetikos Strategijos (NES 2010) politikos gairių planą. Šiame plane išskiriami kaip svarbiausi tikslai yra Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimas ir strateginių projektų elektros srityje įgyvendinimas, tai yra nauja Visagino atominė elektrinė (VAE), elektros jungtys su Švedija („NordBalt“) ir Lenkija („LitPolLink“), elektros energetikos rinkos restruktūrizavimas, atsinaujinančių energijos išteklių plėtra ir energijos efektyvumo didinimas, dujų sektoriaus restruktūrizavimas ir dujų tiekimo patikimumo didinimas.

Panašu, kad Lietuvos Vyriausybės parengta Nacionalinė energetikos strategija, paremta iš esmės vien tik atominės statyba, artėja į aklavietę. Pietų Korėjos kompanijai KEPCO atsiėmus pasiūlymą dalyvauti VAE statyboje, tapo akivaizdu, kad rinkos sąlygomis pardavinėjant elektros energiją VAE projektas tampa visai nepriimtinas ir potencialiems investuotojams.  Jeigu dabartinė valdžia greitai tai suvoks, turėsime unikalią galimybę sudaryti daugiau sąlygų energetinei nepriklausomybei visai kitomis priemonėmis.  Pirmiausia reikėtų iš naujo įvertinti prioritetus artimiausiems 3 - 5 metams. Tikintis, kad jungtys su Švedija ir Lenkija greičiausiai bus įrengtos laiku, reikėtų skubinti suskystintų dujų terminalo įrengimą. Taip pat labai svarbūs yra ir dujotakių tinklo racionalizavimo darbai bei elektros energijos tinklų žiedinimas. Svarbus yra ir Kruonio HAE modernizavimo projektas. Visos šios priemonės leistų tiek dujas, tiek elektrą tiekti ir vartoti iš kelių šaltinių ir iš įvairių šalies vietų, tačiau pareikalaus ir nemažų finansinių resursų.

 Akivaizdu, kad galų gale reikia realiai įvykdyti energetinių tinklų atskyrimą, kaip to reikalauja Trečioji ES energetikos  direktyva. Pagal minėtos direktyvos reikalavimus elektros, šilumos gamintojai ir dujų tiekėjai turi būti išskaidyti – atskirai organizuojama gamyba ir importas, atskirai - perdavimas, atskirai - skirstymas ir pardavimas. Visa tai sudarytų realias sąlygas atviros rinkos sąlygomis vystyti visas energetikos sritis. Ekspertų apskaičiavimais vien Visagino atominės elektrinės (VAE) struktūros paruošimas kartu su įvairiomis studijomis mums jau kainavo virš 250 mln. litų. Protinga būtų šį lėšų švaistymą stabdyti ir svarstyti galimybę šias lėšas kreipti į alternatyviosios energetikos vystymą ir skatinimą.