Esu viešai tvirtinęs, kad visos mūsų valdžios - parlamentinė su prezidento institucija, teisminė, vyriausybė su prezidento institucija (nes prezidentas pagal mūsų Konstuciją yra ir įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžių aktyvus dalyvis), kartu su ataskaitingomis įstaigomis - šiandien jau nepilnai vykdo valstybinę jurisdikciją visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir leidžia kitoms valstybėms pažeidinėti mūsų suverenumą, t. y. Konstitucijoje nustatytą viešo gyvenimo tvarką. Gyvenimo tvarkos nustatymas priklauso tik valstybę sukūrusiai Tautai ir niekam kitam kaip tai numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis.
Pagal Tautos nustatytą tvarką niekas negali varžyti ar riboti jos suvereniteto, o kiekvienas pilietis turi teisę priešintis prievartiniam kėsinimuisi į teritorinį vientisumą bei Konstitucinę santvarką (Konstitucijos 3 str.). Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma (Konstitucijos 10 str.). Prievartinis kėsinimasis į valstybės suverenitetą galimas ne tik naudojant fizinę jėgą, bet ir naudojant ekonominį ar psichologinį spaudimą. Spaudimas gali pasireikšti ir mūsų pačios valstybės atskirų valdžios struktūrų antikonstituciniu veikimu, arba atsisakymu veikti tada, kada reikia užtikrinti valstybės jurisdikciją. O jurisdikcija tai ne kas kitas, kaip Seimo, teismų, vyriausybės su prezidentu kasdieninis darbas saugant valstybės konstitucinę tvarką ir tie jų veiksmai apima visus gyventojus, turtą, veiksmus ir įvykius visoje šalies teritorijoje. Tautos suverenumas yra visų minėtų valdžių galios jas kartu sudėjus, įskaitant ir tai, kas yra aukščiau įstatymo - savisauga. Mat tauta savo atstovus Seime yra iš anksto įgaliojusi keisti įstatymus, priimti naujus, kada to reikia, ir ypač tada, kai kyla grėsmės pačios Tautos ir valstybės egzistencijai.
Suprantama, kad pagal Konstituciją - svarbiausias vaidmuo tenka Seimui. Teisminė valdžia dirba tik remdamasi įstatymais ir teisės aktais. Su jiems procesine prasme pavaldžiomis institucijomis teisminė valdžia turi prievartos galią, tai yra įgaliojimus prievarta užtikrinti jos priimtus sprendimus. Kas yra teismai, kurie sudaro teisminę valdžią, nurodo Konstitucijos 111 straipsnis, kuriame skelbiama: „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Gali būti specializuoti teismai administracinėms, darbo, šeimoms byloms nagrinėti“. Kaip matome - čia Konstitucinio teismo nėra, taigi jis nėra teisminės valdžios dalis, nors to labai siekia konstitucinės teisės teoretikai. Kad Konstitucinis teismas nesikėsintų perimti ne tik teismų, bet ir įstatymų leidžiamosios valdžios galių, prisimenu, mes Konstitucijos projekto ruošėjai, po ilgų konsultacijų ir ginčų Konstitucijos 104 straipsnyje įrašėme: „Konstitucinio teismo teisėjai, eidami savo pareigas yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija“. Pabrėžiu, tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nuo tada, kai Konstitucinio teimso teisėjai patys nusprendė vadovautis ir doktrinomis, kitų šalių konstitucinių teismų patirtimi, mokslininkų – teoretikų samprotavimais ir net priėmė doktriną, kad jų sprendimai aiškinant Konstituciją yra Konstitucijos dalis – Konstitucinis teismas prieštaravo minėtam Konstitucijos straipsniui ir pagal Konstitucijos 7 straipsnį toks sprendimas yra negaliojantis, kaip negalioja ir įstatymai, kuriuos tas pats Konstitucinis teismas savo kompetencijos ribose nustatė prieštaraujančius Konstitucijai. Praktikoje niekas tokių įstatymų negali vykdyti, o tuo tarpu Seimas savo Statute yra įsipareigojęs klausyti Konstitucinio Teismo nurodymų. Beje, teisine prasme ir Konstitucijos aiškinimo teisė, pagal mūsų Konstituciją nėra suteikta Konstituciniam Teismui. Jis aiškina tik teisės akto atitikimo Konstitucijai peripetijas, o tai nėra vienas ir tas pats. Visa tai aptariau tik todėl, kad galėtume išsiaiškinti, kas Lietuvoje yra jurisdikcijos dalyviai ir kurie iš jų nedirba savo darbo. Tikiu, kad teisininkai ir politikai, anksčiau ar vėliau išspręs šią jau giliai išsišaknijusią, valstbės pamatus po truputį judinančią problemą.
Šiuo metu ypač aktyviai nagrinėjama Rytų Lietuvoje dirbtinai kuriama problema. Prieš sprendžiant ar priimant sprendimus, būtina tokias problemas aiškiai suvokti bei suprasti jų tikrąsias ištakas ir galimas pasekmes pirmiausiai Lietuvai, kaip valstybei. Konstituciniu teisiniu požiūriu valstybę sukūrusi tauta negali savo apsisprendimo teisių išskaidyti ir perduoti jų kitur gyvenantiems savo tautiečiams, taigi jie nėra tautinė mažuma. Pagal Lietuvos Konstituciją - kitataučiai savo kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą savarankiškai tvarko tik įkūrę tautines bendrijas. O čia jau valstybės jurisdikcijos reikalas, kurias bendrijos švietimo įstaigas pripažinti mokyklomis, kurių ne. Švietimo įstaigos, kurios nevykdo Lietuvos Respublikos įstatymų, negali būti laikomos valstybinėmis, o ir jų išduoti pažymėjimai ar diplomai nėra pripažįstami.
Problema, kurią kelia kitataučiai, kabindami dvikalbes lenteles iš tikrųjų nėra tokia jau nekalta. Ne dviem kalbomis rašomi vietovardžiai, o kitos šalies vietovardžių rašymo tradicijos ir jurisdikcijos perkėlimas yra suvereniteto pažeidimas. Tik įvykdžius teismo sprendimą dėl dvigubų, pažeidžiančių Lietuvos valstybės jurisdikciją, vietovardinių lentelių nukabinimo, galimas dialogas apie vietovardžių rašybą. Esant reikalui būtina griežtinti teisinė atsakomybę už atsisakymą nukabinti minėtas lenteles.
Lenko kortos dalinimas vertintinas, kaip de facto Lenkijos piliečių anklavo Lietuvoje kūrimas. Kitos šalies privilegijų (išmokų) žmogui suteikimas dėl jo tautybės yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimas. Negali būti politinių partijų pavadinimų, kuriuose iš anksto suponuojama pirmenybė tam tikros tautybės, rasės, kilmės asmenų problemoms spręsti. Negali būti ir jokių nuolaidų, kad valstybinė kalba - lietuvių kalba. Reikėtų neatmesti ir pagrįstos kritikos angliškų prekinių ženklų ir vitrinų gausai. Vis dėlto šiandieninei mūsų integracijai į vakarų daugiatautę kultūrą trukdo bent vienos, sakykime tiesiai, anglų kalbos vis dar labai menkas žinojimas.
Tą sakau nepamiršdamas M. Gorbočiovo žodžių - my viekami šli k etim granicam. Negaliu pamiršti ir to, kad prieš dvidešimt metų, kada Maskvoje ruošėme Lietuvos - Rusijos tarpvalstybinių santykių sutarties tekstą, Šelokovidiajavo, Lukino, net lietuvių kilmės Burbulio atkaklų norą įrašyti į sutarties tekstą, kad šalys įsipareigoja remti euroazinius integracijos procesus. Štai kada jau buvo brėžiama ateities projekcija, šiandien oficialiai išsakyta Rusijos vadovų lūpomis. Tai, beje tai tas pats panslavizmas, kuris Lietuvoje visuomet turėjo du - rusiškąjį ir lenkiškąjį batą ir kuris visada žengdavo kartu.
Ir pabaigai norėčiau apibendrinti Lietuvos ir Lenkijos bendravimo problemas. Lietuva nėra pažeidusi jokių sutarčių ar susitarimų su Lenkija. Lietuvos vadovo pažadas, jeigu jis toks buvo, pakeisti oficialų lietuvių kalbos raidyną ar pavardžių Lietuvos piliečių pasuose rašymo taisykles - tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek tarptautinės teisės požiūriu (Vienos konvencijos 48- 53 str.) vertintini, kaip klaida, todėl pagrįstai kvestionuotinas.