Rudens darganoms atėjus televizijos vėl pradėjo rodyti serialus „Nepagautas – nevagis“. Rusiškai tai skambėtų gal ir aiškiau – „Vory v zakonie“, nors nesu tikras ar tas vertimas yra tikslus. Šmėkščioja „Draugystė“, nacionalinis stadionas, operos, ministerijos, mokyklos ir paraleliai išdygę ir dygstantieji namai, ar net naujo viešbučio pamatai. Visas ratas giminių ir artimųjų, buvę kuklūs gydytojai, artistai, tarnautojai, parduotuvėlių savininkai tampa turtingais vien dėl to, kad turi įtakingus žmones. Kai kurios pavardės tampa simboliu, kuriuo norima pavadinti gatves, aikštes, o tuo pačiu ir godumo išraiška dar ką nors išpešti iš mūsų varganos valstybės. Garbūs Lietuvos vyrai, pasirinkite savo mylimas moteris taip, kad po to jų ir jūsų problemų nereikėtų spręsti valstybei. 

Rudenėjant suaktyvėję valdančiosios partijos vadovai, pasisamdę geriausias audito, viešųjų ryšių įmones ir net laikraščius (ne bet kokius, o esančius ir Nacionalinio atsakingojo verslo tinklo sąrašuose), bando tautiečius įtikinti, apie naujos atominė elektrinės svarbą, sąmoningai (ar nesąmoningai - gal tik viešųjų ryšių specialistų patariami) slėpdami, kad atkūrė tokį patį LEO ir šį kartą virš  50 proc. viso Lietuvos energetikos ūkio nori atiduoti iki šiol vis dar slepiamam „geruoliui strateginiam investuotojui“, nors LEO buvo sutikęs tik su 38 proc. teikiama milžiniška nauda. Viešųjų ryšių triukas yra tai, kad kalbama apie naujos atominės elektrinės (VAE) statybą, o investuotojui rodoma, kad tam naujai sukurtam dariniui - VAE priklausys visas Lietuvos elektros energetikos ūkis! Tai kam tas prarastas milijardas uždarant LEO, jei lipama vėl ant to paties grėblio? Strateginių investuotojų mes jau turėjome ir kažkaip neatsimenu nei vieno vykusio. Taigi jei vėl nepavyks – kiek vėl mes prarasime? Čia su milijardu neišsiversime – brangs elektra, o po to ir visos kitos prekės ir gal net Prezidentė stebėsis kas čia darosi. Beje LEO sumanytojai savo verslą skubiai perkėlė į kitą šalį, o tautai pradėjo dalinti „ginklus“ – stiklo akmenėlius. Kas žino, gal prireiks...  

Rudeniop Premjeras, sustiprėjęs po dviračių žygių ir dar labiau pasitikintis savimi, atrodo tampa lyg koks Dorianas Grėjus (Dorian Gray) iš Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) romano, mylintis tik save, girdintis tik save ir besigrožintis tik savimi. Pavyzdžiui, norintieji sužinoti daugiau apie VAE, o ir apie kitus reikalus, tampa tautos ir nepriklausomybės priešai (atrodo, kad tai mes pastoviai girdėdavome sovietmečiu?), o vienas principingas partietis, norėjęs suabejoti vienos įtakingos verslo grupuotės sąžiningumu, buvo tiesiog išmestas iš partijos (vėl sovietinis reliktas?). Vyresnės kartos žmonės randa mūsų vyriausybės vadovo panašumų net su Mao, nes jis galop kalbėdavo tik pats su savimi, o chunveibinai vykdydavo „savo“ darbus. Tačiau ar šios partijos nariai – chunveibinai? Manau, kad ne, todėl pasirūpinti savo partijos reputacija yra būtina.  

Rudeniop kyla ir esminis klausimas. Galvos, kurios negaudė „nepagaunamų vagių“  lyg ir buvo keičiamos, bet ir naujos galvos nieko nenori daryti. Dalia, Irena, Andriau, tai kam mes rūpime? Gal tik Dievuliui ir Airijai, Norvegijai, Anglijai, Amerikai ar Ispanijai, laukiančiai mūsų darbo rankų?