Esu viešai tvirtinęs, kad visos mūsų valdžios - parlamentinė su prezidento institucija, teisminė, vyriausybė su prezidento institucija (nes prezidentas pagal mūsų Konstuciją yra ir įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžių aktyvus dalyvis), kartu su ataskaitingomis įstaigomis - šiandien jau nepilnai vykdo valstybinę jurisdikciją visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir leidžia kitoms valstybėms pažeidinėti mūsų suverenumą, t. y. Konstitucijoje nustatytą viešo gyvenimo tvarką. Gyvenimo tvarkos nustatymas priklauso tik valstybę sukūrusiai Tautai ir niekam kitam kaip tai numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis.

Pagal Tautos nustatytą tvarką niekas negali varžyti ar riboti jos suvereniteto, o kiekvienas pilietis turi teisę priešintis prievartiniam kėsinimuisi į teritorinį vientisumą bei Konstitucinę santvarką (Konstitucijos 3 str.). Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma (Konstitucijos 10 str.). Prievartinis kėsinimasis į valstybės suverenitetą galimas ne tik naudojant fizinę jėgą, bet ir naudojant ekonominį ar psichologinį spaudimą. Spaudimas gali pasireikšti ir mūsų pačios valstybės atskirų valdžios struktūrų antikonstituciniu veikimu, arba atsisakymu veikti tada, kada reikia užtikrinti valstybės jurisdikciją. O jurisdikcija tai ne kas kitas, kaip Seimo, teismų, vyriausybės su prezidentu kasdieninis darbas saugant valstybės konstitucinę tvarką ir tie jų veiksmai apima visus gyventojus, turtą, veiksmus ir įvykius visoje šalies teritorijoje. Tautos suverenumas yra visų minėtų valdžių galios jas kartu sudėjus, įskaitant ir tai, kas yra aukščiau įstatymo - savisauga. Mat  tauta savo atstovus Seime yra iš anksto įgaliojusi keisti įstatymus, priimti naujus, kada to reikia, ir ypač tada, kai kyla grėsmės pačios Tautos ir valstybės egzistencijai.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius - taip parašyta Konstitucijos 10 straipsnyje, kurį galima pakeisti tik visuotiniu Tautos referendumu. Bet kokį norą ar veiksmus pažeisti šią nuostatą, turi ginti valstybės jurisdikcija. Suprasdami, kad teisine prasme (taip pat ir tarptautinėje teisėje), sutikimas ar susitaikymas dažnai išreiškiamas valstybės valdžios tylėjimu, jau ne retoriškai, o visiškai rimtai keliame klausimą - ar Lietuva dar turi valstybinę jurisdikciją visoje savo teritorijoje?

Juk valstybės jurisdikcija pasireiškia galia nustatyti savo teritorijoje juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas, o taip pat galia priversti juos nustatytų teisių ir pareigų laikytis. Abi šios galios yra konstitutyvinės - sine qua non. Jei nėra vienos, nėra ir kitos. Valstybė laisvai veikia ir laisvai sprendžia, kaip ji turi elgtis savo Konstitucijos nustatyta tvarka. Teritorijoje, t. y. erdvėje, kurioje veikia valstybės jurisdikcija - savos jurisdikcijos negali nustatinėti jokia kita valstybė, priešingu atveju  pažeidžiamas teritorinis vientisumas ir suverenitetas. Žinoma, suverenitetą gali riboti tarptautinė teisė ar tarptautiniai susitarimai, bet tarptautinės teisės normos valstybės teritorijoje paprastai tampa privalomos po jų legitimacijos, t. y. pripažinimo, laisva valia išreikšto susitarimo ar prisijungimo prie jo. Taigi, kitos valstybės vykdyti plebiscitai, referendumai ar net nuolaidos ultimatyviems kitos valstybės reikalavimams nėra tarptautinės teisės norma, nėra ir teisinis pagrindas atsisakyti savo suvereniteto į valstybės teritorijos dalį, jeigu nėra laisvo tokių įvykių pripažinimo.

Ponia Pirmininke, ponas Premjere,

Neseniai Vilniuje stebėjau, kaip tautinės bendrijos atstovė – gidė aiškino ekskursantams, kad Vilnius niekada iki 1939 metų negirdėjo lietuvių kalbos ir ją išgirdo tik 1939 metais, Lietuvai kartu su Rusija okupavus Vilnių, kad lietuvių raštija atsirado tik 1904 metais Rusijos carui patvirtinus lotynišką raidyną. Su tokia interpretacija negalėjau sutikti ir teko įsikišti...

Šią vasarą žinomas Rusijos advokatas Palangos oro uoste atkreipė mano dėmesį į reklaminį stendą tik rusų kalba, kviečiantį pirkti nekilnojamą turtą Palangoje, ir klausė, kodėl mes iki šiol suteikiame rusų kalbai lyg ir antrosios kalbos statusą arba išimtinai pataikaujame ja kalbantiems, nors šiandien retas išsilavinęs rusas nemoka anglų kalbos, labai dažnai kalba ir prancūzų, ispanų, rečiau - vokiečių kalbomis, o jaunimas šiomis Europos kalbomis iš vis susišneka laisvai. Jis užsiminė, kad jeigu  kas nors pabandytų analogišką skelbimą pakabinti Maskvos oro uoste vien lietuvių ar anglų kalbomis,tai sumanytojams ir vadovybei visa tai blogai baigtųsi. Pastebėjo, kad Palangos oro uostas Rusijai tikrai gali būti įdomus ne tik civiliniu požiūriu, bet ir kaip artimiausias nuo Kaliningrado ir jūros oro uostas, galintis priimti didžiulius karinius transportus. „Gal siūlydami tik rusams supirkti Palangą, jūs siūlote ir ruošiate oro uostą privatizacijai, kur Rusija vienaip ar kitaip pasistengs dalyvauti?“,- provokuojančiai klausė advokatas.  Supratau, kad jis žino, ką kalba.

Prisimenu daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų Lietuvos valstybės ir teisės istorijos paskaitoje prof. K. Jablonskio žodžius, jog panslavizmas Lietuvoje visada reiškėsi lietuvių kalbos ir kultūros neigimu bei niekinimu, nekilnojamojo turto užvaldymu, o polonizacija ir rusifikacija, lyg vienos poros batai, visada žengė kartu. Tenka pripažinti, kad ir šiandien minėti procesai nesustoję. Štai Lietuva (per Kultūros ministerijos vykdomą politiką) pasaulyje jau garsėja, kaip komunistinių idėjų ir KPSS CK nurodymų pagrindu atsiradusio paveldo šlovintoja bei saugotoja. O tuose KPSS CK nurodymuose randame, kad „šalia nacionalinės kalbos visuomet turi būti užrašas ir rusų kalba, kad rusų kalba turi vaikams tapti antrąja gimtąja kalba“. Taip, kaip tai yra pvz. Palangos gintaro muziejuje ir šiandien. Tik bendrieji užrašai - anglų kalba, o kur lankytojams smalsu- tik lietuvių ir rusų kalba.

Kreipiuosi tiesiai į Jus, nes jau anksčiau kelis kartus buvau atkreipęs dėmesį į rusinimą ir lietuvių kalbos menkinimą Susisiekimo ministerijos įmonėse, bet atsakymai buvo tokie, lyg jie būtų derinti su kitų šalių ambasadoriais. Negi ir šį kartą niekas nepasikeis, niekas nebus sudrausmintas ir viskas liks, kaip buvę ? Pridedu nuotraukas savo žodžiams pagrįsti.

Palanga,

2011 m. rugpjūčio 8 d.

Autorius yra Nepriklausomybės Akto signataras

Šiandien baigusių hibridinius istorijos - politologijos mokslus žmonių tarpe pasidarė madinga peikti ir niekinti lietuvybės žadintojus, kaltinant juos tuo, kad 1918 m. buvo sukurta tautinė, o ne kitokia Lietuvos valstybė, arba tuo, kad jos prezidentas buvo autokratas, visiškai nesukant sau galvos, ar tuo metu objektyviai buvo kokių nors alternatyvų? Tuo metu atsirado visuotinai pripažintas tarptautinis teisinis pagrindas - Tautų apsisprendimo teisė ir tik tas žemės gabalas, kuriame buvo aiškus etnosas ir galėjo po pirmojo pasaulinio karo sukurti (atkurti) valstybę. Ne koks nors tautų konglomeratas, o Tauta, kaip žmonių bendrija, kalbanti viena kalba, turinti bendrą istoriją, gyvenanti apibrėžtoje teritorijoje, kurioje vyrauja bendri papročiai, bendra raštija, kultūra ir t. t. tada buvo pripažinta valstybės kūrimo pagrindu. Taigi, be fundamentalaus lietuviško etnoso suformavimo ir to fakto pripažinimo tarptautiniu lygiu, Lietuvos valstybė tuo metu kitokiu būdu negalėjo būti nei atkurta, nei sukurta. Tai ne bendrosios istorijos ar politologijos, o valstybinės teisės istorijos dalykas, todėl minėti kritikai, tyčia ar per neišmanymą, kritikuoja ne ką nors kitką, o pačios Lietuvos Respublikos sukūrimą 1918 metų vasario 16 dieną. Tai žinoma jokia naujiena, nes tai tik lietuviškai išsakoma anų laikų, kada vyko teritoriniai ginčai, lenkiškoji pozicija ir argumentai. 

Ginčų apie tai būta ne tik tarp lenkų ir lietuvių, bet painus ir sunkus jų sprendimas daug ką nustatė ar išaiškino. Buvo laikomasi, kad pvz. lietuvių grupė Latvijoje arba latvių grupė Lietuvoje nėra perkėlę savo tautos teisių į viena kitos teritoriją, o įgyja tik piliečių teises. Taigi nereikėtų painioti piliečių teisių lygybės, kuri nepriklauso nuo tautybės, rasės, religijos ir t.t. su fundamentalia Tautos valstybingumo teise. Netgi tais atvejais, kada atvykėlių skaičius dėl įvairiausių aplinkybių pasidaro didelis - sukūrusiai valstybę Tautai pasilieka teisė šeimininkauti savo žemėje, o parlamentinėse institucijose jai turi būti garantuotas vadovaujantis balsų paketas, kad Tautų apsisprendimo teisė nepasidarytų fikcija. Yra tokių klausimų, kurių negali uzurpuoti atskiros piliečių nacionalinės bendrijos, kada liečiami valstybę sukūrusios Tautos interesai. Bendrą visiems piliečiams viešąją tvarką, valstybinę kalbą, teritorinius darinius ir t. t. nustato valstybę sukūrusi Tauta ir tai įtvirtinta ne tik mūsų konstitucijoje. Iš to išplaukia, kad kitų tautybių piliečiai, kurių tautos yra sukūrę savas valstybes, Lietuvoje nėra tautinės mažumos, o gali savarankiškai vystytis, kaip tautinės bendrijos. Tai irgi yra įtvirtinta mūsų konstitucijoje. Lietuvių valstybės atkūrimas, o ir Lietuvos valstybingumas nuo pat 1569 m. Liublino unijos, lenkams buvo nemalonus dalykas. Net Žygimantas Augustas Liublino Seime pažymėjo, kad Unija nesiaurina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisių, privilegijų, o esamos laisvės bus vis papildomos.

Tiek Lenkijos, tiek Lietuvos ar kitų šalių istorikai iki šiol nesutaria, ar ta unija buvo reali, ar politinė dviejų savarankiškų valstybių tarptautinė sutartis  (Lietuvos ir Lenkijos atstovai atskirai parengė sutarties tekstus, užantspaudavo, pasirašė ir tarpusavyje pasikeitė tais raštais). Nesigilindami į istorikų argumentaciją būtina pabrėžti, kad po Liublino Unijos, bent iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos, laikyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę integralia Lenkijos (Karūnos) teritorijos dalimis - nėra teisinio pagrindo, nes abi šalys turėjo vienodą teisinę padėtį. Jų tarpusavio santykiai nebuvo subordinaciniai, o tik koordinaciniai. Teisės požiūriu Lietuvai pasiliko suverenitetas, teritorija, valdymo organai, įstatymai, pinigai, kariuomenė. Tokio tipo junginys, teisės požiūriu, nėra sąjunginė valstybė. Pažymėtina, kad kitos šalys iki pat Lietuvos - Lenkijos padalinimo savo žemėlapiuose Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su sienų ribomis nurodydavo, kaip valstybę, taigi, svarbu ne ką apie tai galvojo, ar ko siekė Lenkija (Karūna), o ką galvojo ir kaip vertino kitos valstybės, juo labiau, kad ir teisiškai lietuviai buvo laikomi svetimšaliais Lenkijoje (Karūnoje), o lenkai - Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Atskirais atvejais ir užsienio politiką Lietuva vykdė savarankiškai, pvz. Lenkijai prieštaraujant priėmė Austrijos pasiuntinius, vedė derybas su Maskva, net su švedais tarėsi ir kariavo atskirai. Vien tai, kad buvo bendri stambiųjų feodalų interesai, o ilgainiui ir kalba priartėjo prie bendrai vartojamos, visa tai netapo valstybes vienijančiu pagrindu. Skirtingas tuos feodalus išlaikantis ir dirbantis etnosas su skirtingais papročiais ir kalba tomis sąlygomis veiksmingai prisidėjo prie to, kad menkai išsivystę prekiniai - piniginiai, o šiandien sakytume, ekonominiai santykiai, sutrikdė vienos valstybės susidarymą. Tačiau, pasinaudojus sunkmečiu, Lenkija žengė žingsnį siekdama visiškai panaikinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir 1791 m. gegužės 3 d. tą pabandė įtvirtinti Konstitucijoje, pagal kurią Lietuva - jau tik provincija.

Suprantama, kad tokia politika sukėlė krizę ir tų pačių metų spalio 22 d. lenkai turėjo atsitraukti priimant „Abiejų tautų garantijų“ aktą. Jis, teisės prasme, nustatė kitus - federacijai būdingus santykius, pvz. visos svarbiausios įstaigos sudaromos po lygiai iš Lenkijos ir Lietuvos atstovų, komisijose tiek pat laiko pirmininkauja Lenkija, tiek pat laiko - Lietuva, karo ir iždo komisijoms paeiliui turėjo vadovauti lenkas ir lietuvis, Lietuvos pajamos turėjo plaukti į Lietuvos kasą ir t.t. Taigi, gegužės 3 d. Konstitucija iš esmės - miręs kūdikis. Lietuva ir Lenkija taip ir pasiliko viena kita nepasitikinčiomis valstybėmis. Minėta politinė krizė labai prisidėjo prie abiejų valstybių žlugimo. Šiandien mes vis dar esame raginami kartu švęsti to mirusio kūdikio gimtadienį - Gegužės trečiąją dieną. Žinoma, švęsti galima, vienok teisės požiūriu, kai Europos oras virpėjo nuo Prancūzų revoliucijos pagimdytų šūkių - laisvė, lygybė, brolybė, minėta konstitucija įtvirtino luomų nelygybę. Šia prasme ji nėra nei pažangi, nei demokratiška. Lietuva jau kur kas anksčiau turėjo pažangią, kodifikuotą, o taip pat valstybinę (konstitucinę) teisę. 

Abiems valstybėms atsidūrus Rusijos glėbyje - lietuvių ir lenkų santykiai buvo geri tiek, kiek lietuviai nesiskyrė nuo lenkų, kalbėjo lenkiškai, didžiavosi abiejų valstybių istorija. Niekur nerasime, kad tada Vilnius ar jo aplinkinės žemės būtų vadinamos „Wilenszcyzna“. Kad Vilnius, Trakai - tai Lietuva, buvo savaime aišku ir suprantama. Užtenka paskaityti Vladislovo Sirokomlės kelionių aprašymus. O ir lietuviškasis etnosas su savo papročiais, apranga, kalba - niekur nebuvo dingęs. Visai šalia, lietuviškoje Prūsijos dalyje, beje, tada vokiečių tiesiog vadinamoje „Litauen“, lietuvininkai kalbėjo lietuviškai, buvo daugybė lietuviškų, tame tarpe ir muzikos, mokyklų, skaitė lietuviškus laikraščius, giedojo bažnyčiose lietuviškas giesme, iš lietuvininkų buvo sudaromi atskiri kariniai junginiai. Užnemunė - Suvalkija taip pat beveik dvidešimt metų ragavo prūsiškojo muštro ir tvarkos, bet nejautė jokios nacionalinės priespaudos. Tai be abejo vėliau labai prisidėjo prie  entnonacionalinio fundamentalizmo aktyvaus kūrimo visoje Lietuvoje. Juk be visa to lietuviai negalėjo būti tarptautiniu lygmeniu pripažinta Tauta, kaip valstybės sukūrimo suverenas. Amerikoje lietuviai būrėsi į lietuviškas bendrijas, kūrėsi lietuviškos parapijos, turėjo savo spaudą ir knygų leidybą. Tą darė ir kitos, neturinčios savo valstybių tautos, nujausdamos, kad turi ateiti galas nacionaliniams sukilimams ir maištams, o tautiniu pagrindu sukurtos valstybės didžiumą neramumus keliančių priežasčių panaikintų. Negalėjo tiesiog objektyviai kitaip elgtis ir lietuvių šviesuomenė, todėl priekaištai J.Basanavičiui, V.Kudirkai ar kitiems nei gyvenimo, nei pinigų negailėjusiems, kad tik lietuviai išaugtų iki kitų tautų lygio ir jiems būtų suteiktos kitų tautų teisės, nepagrįsti tiek pilietine, tiek moksline, tiek moraline prasme.

Kadangi lietuviškosios šviesuomenės pastangomis, o ir kitiems veiksniams palankiai susiklosčius, lietuviai  tarptautiniu lygmeniu buvo pripažinti Tauta, jie 1918 metais ir pasinaudojo Tautų apsisprendimo teise. Visai taip pat, kaip ir kitos tautos, tame tarpe ir lenkai. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai dėl žinomų priežasčių kandę lenkiškosios kultūros, laisvai kalbėdami lenkiškai, turėjo apsispręsti su kuo ir kur toliau gyvens. Su lietuviškųjų sodžių entosu, ar su nutautėjusia ir lenkiškai išsimokslinusia lietuvių dalimi? Tas apsisprendimas nebuvo toks lengvas, kaip šiandien bandoma aiškinti. Skilo į lietuvius ir lenkus kažkada vieninga Milašų giminė, Riomerių, Giniotų - Pilsuckių, Oginskių, Radvilų, Tiškevičių, Sikorskių, Kamarauskų, Tamašauskų, Mickevičių giminės ir daug kitų. Kadangi valstybės buvo atkuriamos etniniu pagrindu, t. y. kuriamos jų etninėse žemėse, nemažai save laikančių lietuviais tiesiog dėl buitinių priežasčių pasiliko ten, kur gyveno ir tapo ne tik piliečiais, bet neretai ir valstybę atkūrusios (sukūrusios) Tautos dalimi. Ne veltui lenkai, būdami geros nuotaikos, mėgsta lietuvių akivaizdoje pajuokauti: „Geriausias lenkas yra lietuvis“. Mes galėtume be jokio pykčio pridurti - nutautėjęs. Mat teisė nutautėti irgi yra visuotinai pripažinta žmogaus teisė, svarbu tik, kad tai būtų savanoriškas pasirinkimas. 

Taigi, tokie „geriausi lenkai“ ir buvo tie, kurie niekaip nesuprato lietuviškojo entnoso - Tautos teisių sukurti laisvą nuo visų saitų tautinę valstybę, nors Lenkijos valstybė irgi buvo atkurta remiantis ta pačia tautų apsisprendimo teise. Jie ir buvo pagrindiniai konfliktų, tame tarpe ir karinių, su Lietuva kurstytojai ir vykdytojai. Siekiant nutraukti tuos konfliktus 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Pagal šią sutartį Lenkija pasiliko jai tekusį Suvalkų kraštą, o  į Lietuvai tekusias pietines žemes su Vilniumi pasiuntė J. Želigovskio rinktinę. Teisine prasme Lietuvai ši sutartis buvo realinė, o Lenkijai - apsimestinė. Lenkų kariuomenės užimtoje teritorijoje J.Želigovskis įkuria „Vidurio Lietuvos“ (Litwa srodkova) valstybę, „išsirenka“ seimą, kuris pasiprašo tą valstybę prijungti prie Lenkijos, o Lenkijos Seimas tokį prašymą patenkina. Taigi, prie Lenkijos buvo prijungtos Vidurio Lietuvos žemės! Tik po to ir atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ arba  „Wilenszcyzna“. Tokiu pamėgtu Lenkijos „post factum“ planu beveik papunkčiui pasinaudojo J. Stalinas 1940 metais užimdamas Lietuvą, Latvija, Estiją. Įvedė kariuomenę, surengė rinkimus, parlamentai pasiprašė prijungti okupuotas valstybes prie SSRS ir toks „prašymas“ buvo patenkintas. Kaip kitos valstybės vertino Vidurio Lietuvos rinkimus į jų seimą? Nacijų sandrauga nei tokios valstybės, nei tokių rinkimų nepripažino. Po to, kai 1939 m. Lietuva Vilnių atgavo – Prancūzijos „Tribune de Lausanne“ rašė: „...Lietuvai neperleista jokia teritorija. Lietuva visada turėjo suverenumą Vilniuje. Lenkija, kovodama dėl savo teisių atstatymo, geriau padarytų, jeigu nekeltų kritikos neišlaikančių teisinių reikalavimų, nes ji Vilnių paėmė kariniu smurtu“. 1944 m. vasario 22 d. Didžiosios Britanijos premjeras V. Čerčilis taip atsakė egzilinei Lenkijos vyriausybei: „Niekad negarantavome Lenkijai apibrėžtos sienų linijos. Neaprobavome lenkų okupacijos Vilniuje 1920 metais“. Kaip žinia, pagrindinės vakarų valstybės Lietuvos, Latvijos, Estijos teritorijų nelaikė integralia SSRS dalimi ir vykdė inkorporavimo nepripažinimo politiką, kurios pasekmės buvo tos, jog ne Lietuva, Latvija, Estija išėjo iš SSRS, o SSRS išėjo iš okupuotų Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių. Lietuva su Rusija dėl to pasirašė sutartį ir  teisine prasme padėjo tašką. Lenkija ir Lietuva - ES ir NATO narės ir tuo, atrodytų, viskas išspręsta. O štai R.Sikorskij teigia - Lenkija Vilniaus neokupavo. Net niekeno nepaklaustas. Rusijos užsienio reikalų ministras irgi sako - SSRS Baltijos valstybių neokupavo. Kas ką papildo? Būtų galima numoti į visa tai ranka, bet Lietuvoje vėl vykdoma mums jau pažįstama įvykusių „faktų įteisinimo politika“. Pirmiausia - užrašai dviem kalbomis, taip atsiranda sulenkinti vietovardžiai, o po to siekiama su Lenkijos pagalba visa tai įteisinti. Nenoriu čia cituoti prieškario Lenkijos užsienio reikalų ministro Juzefo Beko prisiminimuose paskelbtų pasisakymų Lietuvos atžvilgiu, bet šiandieninė retorika labai panaši. Taip ir norisi paklausti Lenkijos vadovo, apie kokių „brutalių ir neatidėliotinų“ veiksmų Lietuvai taikymą ar netaikymą jis kalba? 

Įdomu, kaip pasijustų Vokietija, jeigu Turkijos prezidentas atvyktų į Berlyną ir ten apsigyvenusiems turkams įteikinėtų turko kortą, kurios turėtojas pasižada visur ir visada būti lojalus Turkijai? Man gali paprieštarauti, kad turkai Vokietijoje apsigyveno neseniai. Gerai, kaip tada pasijustų Belgijos karalius, jeigu Prancūzijos prezidentas analogiškas kortas įteikinėtų nuo seniausių laikų Belgijoje gyvenantiems prancūzakalbiams belgams? Prisiminkime, kuo kažkada baigėsi generolo de Golio net menkiausia užuomina apie Toronto prancūzakalbių lojalumą Prancūzijai? O kodėl su Lietuva Lenkija taip elgiasi? Kaip minėjau anksčiau, save laikantieji lenkais, nesvarbu, kaip ilgai jie Lietuvoje gyvena, niekad į Lietuvą teisine prasme neperkėlė lenkų Tautos suvereno dalies. Jų tautinė valstybė čia pat, kaimynystėje, tad jie nėra jokia tautinė mažuma, o galėtų būti tik tautinė bendrija, kas nėra vienas ir tas pats. Ir lenko kortų Lietuvos piliečiams dalinimas su lengvatų Lenkijoje pažadais ir lojalumo Lenkijai įsipareigojimais - nėra toks nekaltas, kaip norima pavaizduoti. Tarkime turintieji tokias kortas tampa Lietuvos ūkio ir energetikos ministrais. Davę Lenkijai lojalumo įžadus, sprendžiant „Mažeikių naftos“ ar „Klaipėdos naftos“ klausimus, ko gero atstovaus Lenkijos, o ne Lietuvos interesams. Neatmeskime ir to, kad tokių kortų turėtojai ateityje vėl gali kelti lenkų autonomijos klausimus, o su tais, kurie tų kortų neims, elgsis taip, kaip tarpukaryje elgėsi su tame krašte gyvenusiais lietuviais.

Vis tik reikia ieškoti išeities, suprantant, kad deklaruojama strateginė partnerystė neturėjo, neturi ir vargu ar turės realų turinį. Aiškinimai, kad Lietuvą garsino bendri Lenkijos - Lietuvos vadovų vizitai į Ukrainą - nerimti. Ar ne geriau būtų rami ir draugiška kaimynystė, nei „strateginiai“ nesutarimai ar „post factum“ situacijų kūrimas svetimoje teritorijoje? Kita vertus, būtina, kad lietuviškoji abėcėlė oficialiai būtų papildyta W, Q ar dar keliais ženklais. Spaudoje jau dabar pilnai tos raidės naudojamos kitataučių pavardžių rašymui. Galų gale lai ir lietuvis turi teisę savo vardą ar pavardę pradėti W ar Q raide, jei tam yra pagrindo. O dar nuo sovietinių laikų galiojantį Tautinių mažumų įstatymą būtina panaikinti, nes Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, Konstitucija kalba tik apie tautines bendrijas. Pasiremiant ta pačia Konstitucija būtina įpareigoti Teisingumo ministeriją išregistruoti nacionaliniu - etniniu pagrindu sukurtas partijas. Pagaliau Vyriausybė oficialia nota turi paprašyti, kad Lenkija atšauktų išduotas lenko kortas Lietuvos piliečiams ir ateityje Lietuvoje tokių kortų neišdavinėtų. Po tokių ar panašių žingsnių santykiai su Lenkija tik pagerės. Na, o tiems istorikams - politologams, kurie jaučiasi kilę ne iš senojo lietuviško etnoso, o iš kažkur kitur, belieka pasiūlyti susipažinti bent jau su tuo, kas iki šiol nenuginčijamai mūsų ir kitų tautybių mokslininkų archeologijos, lingvistikos, antropologijos, etnologijos, genetikos srityse yra nustatyta apie baltus ar jų genus. Tikiu, kad ir ne vienas  „geras lenkas“ ar „geras gudas“ yra artimas ir baltų kultūrai, ir jų pasaulėjautai ar etnosui. 

Yra dar vienas svarbus ir neišspręstas klausimas – tai Vilniaus statusas. Vilnius yra konstitucinis miestas, įvardintas kaip Lietuvos Respublikos sostinė, tad ir valdomas turėtų būti (panašiai kaip kad ir Vašingtonas)  ne tik gyvenančių Vilniuje piliečių, bet ir visų valstybės piliečių per išrinktą Prezidentą, išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę. Tam reikalui užtektų tvarkingai paruošto įstatymo, pagal kurį Lietuvos piliečių išrinkto Seimo dauguma, viena ar koalicijos pagrindu, sudaro Vyriausybę, o ši skiria, pavyzdžiui ministro lygiu, Vilniaus merą, kartu su vicemerais ir stebėtojų taryba. Manau, kad Vilniaus miestelėnai, pavargę nuo vietinių įtakos grupių „karaliukų“ ir „tautinių partijų“ kovų, tam tikrai pritartų.