Praėjusią savaitę (rugpjūčio 25-28 dienomis) vykusi konferencija „Energetikos ekonomika, politika ir tiekimo saugumas: išgyvenimas globalios krizės sąlygomis“ buvo svarbus įvykis mūsų energetikams ir ekonomistams – buvo galimybė pasitikrinti mūsų siekius ir galimybes. Atidarydamas konferenciją energetikos ministras A. Sekmokas labai dalykiškai pristatė Lietuvos energetikos vystymo gaires, nurodydamas ir naujų elektros energetikos jungčių įrengimo grafikus, dujų ūkio pertvarkymą pagal ES 3-ją energetikos direktyvą, dujotiekio sujungimo su Lenkijos dujų tinklais būtinybę ir galimybes tai atlikti. Taip pat buvo labai tvirtai pabrėžta elektros sinchroninio ryšio su kontinentine ES būtinybė. Tiesa, pranešimo tezes kažkaip keistai iliustravo rodomos skaidrės, kur aiškiai matėsi planuojamas statyti Alytuje (o ne Visagine) tarpsisteminės jungties Pol – Lit nuolatinės srovės intarpas, planuojama VAE galia ir kita, o tai aiškiai rodė kad liekame Rusijos elektros energijos reguliavimo sistemoje. Nors ministras ypač pabrėžė visų vykdomų projektų skaidrumo svarbą, daugeliui taip ir liko neaiškūs skaidrių ir teksto neatitikimai.
Pristatant VAE projektą (Lubov Kotzeva, Rothschild) svarbiausiu akcentu įvardijo jau esančios infrastruktūros panaudojimą, tačiau kai vienas svečias iš Anglijos klausdamas suabejojo, ar pilnai įvertintas visas VAE energetinis balansas, pranešėja sutriko. Svečio nuomone, jei tokia jėgainė veiktų šalia Londono, tuomet galima tikėtis pakankamo jos efektyvumo, nes be elektros gamybos būtų galima panaudoti ir šilumą, o čia vėl bus šildomas ežeras.
Konferencijoje buvo gvildenama daug temų, tačiau labiausiai buvo akcentuojami ekonominiai energetikos aspektai, kai kurios ateities įžvalgos. Akivaizdžiai dominavo ir branduolinės energetikos brangumo faktorius, kada ekonominiais skaičiavimais įvertinama ir statybų pakankamai ilga trukmė, uždarymo kaštai, kuro atliekų tvarkymas, sandėliavimas, perdirbimas ir kita.
Pokalbių metu užsienio ekspertams buvo neaišku, kodėl trys Baltijos šalys, turinčios tas pačias energetinės priklausomybės problemas, iki šiol nepasirašę kokios nors Energetinės chartijos, neįkūrę bendros organizacijos (holdingo), kuris dar kartą išnagrinėtų viso regiono energetikos perspektyvą – gal tuomet būtų sudėliotos kitos prerogatyvos ir kitas jų vykdymo eiliškumas, pavyzdžiui dujotiekio sujungimas su kontinentinės ES tinklais, elektros energetikos tarpsisteminės jungtys, Baltijos šalių elektros energetikos bendras sinchronizavimas su galimybe sinchroniškai jungtis prie kontinentinės ES tinklų, suskystintų dujų importo infrastruktūros įdiegimas, alternatyviosios energetikos maksimalus išnaudojimas, o tada, jei dar bus būtinybė ir dar liks pinigų, gal ir kokį branduolinį energetikos objektą suręsti. Akivaizdu kad Baltijos šalis daugelis įsivaizduoja kaip vientisą ekonominį regioną ir tai mus kartais šokiruoja, tačiau Energetinė Baltijos šalių chartija, ko gero, nebloga mintis.
Suneramino ir valdžios vyrų atviravimas per spaudos konferenciją, kai jau ne pirmą kartą pristatoma, kad lyg ir „nieko tokio“, kad kokius penkiolika metų po VAE paleidimo mokėsime už elektrą brangiau, bet po to elektra tikrai bus pigi. Tai ko gero ir yra tas investuotojo pritraukimo scenarijus. Pamąstykime – VAE statyba užtruks 10 metų (optimistinis scenarijus), plius tie 15 brangesnės elektros metų – o tai visa Lietuvos žmonių karta! Kas gali garantuoti, kad po 25 metų kažkas tą mūsų elektrėlę atpigins? Ar tai jau paskutinė „galimybė“ Lietuvai išsibėgioti, išsilakioti? Ponai, o gal visos ateinančios naujos kartos likimas nusipelnė būti patikrintas referendumu?
Pabaigai norisi pakalbėti apie simbolius, kurie žmonių sąmonei nuo žilos senovės turi svarbią reikšmę. Menininkai, kurdami statinius, simbolius, prekės ženklus ar logo, kartais labai teisingai (nors gal ir nesąmoningai) įdeda į juos tam tikrą prasmę (vienas iš tokių pavyzdžių – rimtai įstaigai įsiūlytas pakreiptų langų pastato projektas). Minėtos konferencijos plenariniame posėdyje ekrane iškilmingai mirksėjo dviejų pagrindinių konferencijos rėmėjų logo, tai rusiško kapitalo įmonės „INTER RAO Lietuva“ logo, su ryškios saulės simboliu (o Saulė, kaip žinoma, teka iš Rytų) ir VAE logo su išskrendančia gervele... Tolesnius pamąstymus palieku gerbiamam skaitytojui.







Didžiąją dalį rinkoje nuperkamos elektros sudaro rusiška, nes ji pigesnė. Skandinavai ar latviai su estais tokios pasiūlyti negali, nes ES daug aplinkosauginių reikalavimų, didesnės kitos sąnaudos. Kol rusai dempinguos kainas jokios jungtys ar net naujos AE ekonomiškai bus nepatrauklios ir jokių investuotojų nesulauksime. Elektros gamyba Lietuvoje taps ekonomiškai neatsiperkanti. Estijos premjeras susitikimo su A. Kubiliumi metu minėjo, kad ES ribos elektros pirkimą iš trečių šalių. Kodėl pas mus apie tai nekalbama? Reikia politinės valios uždaryti pigios elektros importą iš Rusijos, kitaip neįmanoma vystyti energetinio ūkio. Galbūt valdžios atstovai turi planą pirkti šią elektrą pigiai (~15cnt/kWh) kokius 10-15 metų, užsidėti 5-10 ct. AE fondui ir taip apkvailunus rusus pasistartyti nepriklausomą energijos šaltinį. Kai tik rusai pajus, kad Lietuva tikrai ruošiasi kažką statyti, kainas pakels arba elektros ūmai nebeturės. Naudosim savo brangesnę arba pirksim iš kaimynų, jei žinoma turėsim jungtis. Prie brangesnės pridėti papildomai centų visuomeninam interesui bus skaudu, todėl jų greičiausiai nebeliks. Taip, kad tiek valdžios atstovų, tiek žiniasklaidos teigimas, kad tik nauja atominė elektrinė gali mus išgelbėti nuo energetinės priklausomybės yra labai rizikingas ir abejotinas.
Pirmiausiai reikia turėti laisvą rinką, t. y . jungtis su Švedija ir Lenkija, pereiti į vakarų europos arba skandinavijos energetines sistemas, o tik po to planuoti grandiozinius projektus ir skaičiuoti jų atsipirkimą. Gal pasirodys, kad vėjo jėgainės jūroje patraukliau nei AE, o gal tada jau naujos kartos maži atominia reaktoriai bus eksploatuojami.
Pas mus akcentuojama atvirkščiai - pirma nauja AE, o jungtys vėliau.
Darbartinė padėtis elektros energetinėje sistemoje panaši į kratos metu pas Borisovą rastą planą viską sujaukti, kad šalis atrodytų nepatraukli tiek savam, tiek investuoti į energetinį ūkį ketinančiam užsienio kapitalui. Patarlė sako "Drumstas vanduo žvėją gundo" ypač tą, kuris žino, kaip jame žvejoti.