Energetikos ministerija parašė pasaką apie mešką su dujų vamzdžiu ir raudonuosius šakalus, bei paleido ją į internetą. Suprask – kas ne su mumis, tas prieš mus. Lietuvos politikos patriarchas, suabejojęs savo tautos nuovoka, sugalvojo dar vieną lietuvišką naujadarą - „išvirkštėnai“, taip pavadindamas norinčius surengti referendumą dėl branduolinės jėgainės būtinumo. Energetikos objektų vadovai irgi „nepėsti“ – jiems staiga paaiškėjo, kad elektros energijos kainą galima prognozuoti tik penkiems metams į priekį, tad kalbos, kokia bus elektros energijos kaina pastačius VAE neturi prasmės. Ką gali užtikrinti energetikai? Tik tiek, kad ta mistinė kaina bus pastovi! O „išvirkštėnų“ veiksmai jiems nesuprantami – juk jie kenkia ne tik Lietuvai, bet ir jų „kuklioms“ algoms. Iš prezidentūros irgi skamba pažadai – po to, kai VAE atsipirks, per likusius egzistavimo metus (iki  2080 metų)  jėgainė grąžins Lietuvos biudžetui net 30 mlrd. litų. Tikėkite! Bet tai kažkur jau girdėti „komunizmo“ pažadai! Pamirštama priminti, kad vien per „prichvatizacijos“ periodą Lietuva prarado 40-50 mlrd. litų vertės pramoninį potencialą, o ir dabar nesugeba net be skandalų uždaryti senosios branduolinės. Ar tai būtų grindinys, ar „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ projektas, viskas baigiasi „blatnųjų“ pasišpilkavimais per televizijas. Kas galėtų pasakyti kokios spalvos šakalų tai darbai?

JAV energetikos magnatas Tom Boone Pickens, šių metų kovo mėn. 8 d.  Weiss Research, Inc. surengtoje konferencijoje apie energetikos ateitį prognozavo, kad naujai atidaryti ir dar vis toliau atrandami skalūninių dujų klodai iš pagrindų pakeis šiame šimtmetyje energetinių žaliavų panaudojimo profilį tiek transporto srityje, tiek ir elektros gamyboje.  Dujos, dėl mažėjančių kainų ir jų gausos, išstums ne tik naftą bet ir branduolinį kurą. Transporto srityje - dėl didėjančių skysto kuro kainų, o branduolinėje energetikoje - dėl labai didelių kapitalinių investicijų bei rizikos ir iš to atsirandančios nemokumo grėsmės.

Nuo šių metų kovo 11-osios dienos pradėsime dvidešimt trečiuosius nepriklausomos valstybės gyvavimo metus, o tai jau daugiau nei gyvavo 1918 m. vasario 16 d. atkurta Lietuvos Respublika.

Įtvirtinę nepriklausomą Lietuvą Europos Sąjungoje ir pasaulyje, gavę per tuos metus milžinišką moralinę ir piniginę paramą šiandien apie daugelį bėdų jau turėtume kalbėti tik kaip apie savo pačių asmeninius trūkumus. Štai valstybę ėdanti korupcija. Kodėl Lietuvoje taip ilgai užtruko miškų grąžinimas ar žemės reforma? Dėl didžiulio savanaudiškumo pradedant nuo žemės perkėlimų, visokių „detaliųjų“ planų, įtakingo ir labai godaus žemėtvarkininkų klano susikūrimo. Kaip teisininkas galiu tvirtinti, kad nukentėjo tie, kurie buvo ir yra nesavanaudžiai, kuriems net į galvą neatėjo už savo teisių į nuosavybę atkūrimą duoti kyšį. Lietuvos gyvenime, deja, yra taip: nedavei, todėl ir neturi. Kodėl toks klanas neatsiradopas mūsų kaimynus? O juk tais ar panašiais valdininkais dirba mūsų kaimynas, pažįstamas, žiūrėk – net giminaitis. Ar garsiai, kitiems girdint, paklausėme, iš kur tu turi tą žemę prie pat jūros, kai nei tu, nei tavo tėvai jos ten neturėjo?

Šiandien jau privalome garsiai klausti, nes kiekvieno iš mūsų atskirai ir bendrai, kaip Lietuvių Tautos, to jau klausia kaimyninės valstybės ir tautos: „Kodėl Lietuvoje tokia baisi korupcija?“ Taigi, kodėl? Neapsimetinėkime, kad nežinome, jog patys niekuo dėti, kaltos tik vyriausybės, kai Lietuvos įstaigose sėdi tiek daug iš niekur neimportuotų, o savų savanaudžių. Šiandien pasirinkę pavyzdžiu šiaurinius kaimynus ir pasiryžę eiti jų jau pramintais demokratijos ir gerovės takais turime prokurorams, visų lygių teisėjams ar valstybės tarnautojams kiekvienas atskirai ir visi kartu pasakyti: „Jau eikite lauk iš savo kabinetų, nes su tokiais kaip Jūs mūsų Tautos ten nepriims.“

Kodėl kalbu ir apie teisėjus? Todėl, kad nesant jokios visuomeninės jų darbo kontrolės jiems nereikia bijoti ir pačioskorupcijos, nes visiškai galima „visagalė teisminė diktatūra, kaip valstybinės ar net konstitucinės teisės dalis“. Suvokę, kad niekas jų nestabdo net tada, kai savo nutarimais keičia referendumu (visuomenės sutartimi) priimtos Konstitucijos prasmę, pajutę tokios nekontroliuojamos valdžios skonį, šiandien ja mėgaujasi vis labiau ir labiau, sudarydami prielaidas ne tik nuolatiniam Konstitucijos esmės keitimui, bet ir apskritai niekaip nesibaigiančių bylų „nagrinėjimui“. Toks bendras poveikis mūsųvalstybę privedė prie to, kad priimami painūs ir sudėtingi įstatymai su dar sudėtingesnėmis ataskaitų formomis iš esmės tam, kad nieko patys, be tokios teisės specialistų pagalbos, nesuprastume ir negalėtume dirbti. Lietuvoje vienam gyventojui tokių „specialistų“ tenka penkis ar šešis kartus daugiau negu mažai korumpuotose valstybėse. Taip kliudoma kovai su korupcija, niekais eikvojamas laikas ir verslo ištekliai, trukdoma stabdyti vyriausybines išlaidas, kenkia verslo efektyvumui, visiškai susiaurinama pasitikėjimo juo erdvė. Štai kas ta „visagalė teisminė diktatūra“. O juk pakeisti padėtį galima vos kelis kartus mūsų išrinktiems parlamentarams vieningai pakeliant ranką Seime.

Teisiškai tapę europiečiais tiesiog privalome stengtis, kad ir savo forma, elgesiu, kultūra būtume į juos panašūs, nes forma kuria turinį. Kaip kinta kažkada net Rusijos carus savo santūriu elegantiškumu sužavėję mūsų tautiniai drabužiai? Iš kur juose atsiranda tiek daug užuolaidinio blizgesio? Pagaliau kodėl dainų šventės iš tautos paveldo virsta prasto skonio balaganu? Kodėl mūsų gimnazistai taip šlykščiai rusiškai keikiasi, savo bendres vadina rusiškai, kas reikštų kreipinį į kekšes, o tos, gal nesuprasdamos žodžio reikšmės, patenkintos juokiasi? Pagaliau kodėl eidami gatve žiūrime tik sau į batus, nematome kitų žmonių ir vieni kitiems nenusišypsome? Kurgi dingo mūsų inteligentiškumas? Sakysite, Europoje esame viena iš labai išsilavinusių tautų. Tikrai taip, bet žmogų inteligentu daro ne išsilavinimas, profesija ar pareigos. Savanaudžiai nėra inteligentai.

Taigi šiandien gyvenimo kokybė priklauso ir nuo mūsų pačių, tad linkiu būti aktyviems piliečiams, o pilietiškumas ir patriotizmas prasideda nuo savo kaimo, gatvės, mokyklos, miesto, upės ar mūsų miškų.

Straipsnio autorius yra Kovo 11-sios signataras

Lietuvos Žaliųjų sąjūdis 2012 m. sausio 27 dieną surengė tarptautinę  konferenciją, skirtą energetikos vystymo perspektyvoms mūsų regione aptarti. Konferencijoje dalyvavo apie 150 žmonių, tarp kurių buvo Europos parlamento, Lietuvos bei Latvijos Seimo narių.

Latvijos poziciją išsakė Raimonds Vėjonis, Latvijos Seimo narys. Jis suabejojo, ar siūloma Visagino AE galios dalis Latvijai (iki 400 MW) būtų jiems patraukli, nes tokią galią galima įsirengti ir žymiai pigiau, dalyvaujant mažiau ambicingame projekte. Latvijos Žaliųjų partijos vicepirmininkas Viesturs Silenieks papildė išsakytas abejones  – ar 1,5 mlrd. eurų latvių indėlis užtikrins pakankamą aprūpinimą elektros energija ir tuo pačiu pakankamą naudą Latvijos ekonomikai. Bėdos atveju kiekviena šalis turės gelbėtis savomis priemonėmis, todėl latvių visuomenės nuomonė dėl branduolinės energetikos tampa vis negatyvesnė.

2011 m. lapkričio 10 dieną žurnalas „Valstybė“ kartu su Energetikos ministerija suorganizavo jau trečią metinę konferenciją energetikos tematika. Reikia pripažinti, kad energetikos tema šiuo metu ypač madinga, o dėl didelės atomistų ir antiatomistų skleidžiamos propagandos sunku net kažką originalaus parašyti šia tema, nes vienų ar kitų gali būti apkaltintas angažuotumu ir kitomis negerovėmis. 

Vis dėlto pabandysiu apžvelgti keletą konferencijoje nuskambėjusių pranešimų. Konferencija, kurios tema - „Nepriklausoma energetika - stipri ekonomika“, be jokios abejonės nebuvo eilinė, tuo labiau, kad jai buvo rodomas išskirtinis valdžios dėmesys (kaip kad ir organizatoriams su skambiais pavadinimais – Valstybė, Energetikos ministerija). Paskelbta konferencijos dalyvio kaina, kuri siekė net 1000 Lt žadėjo neeilinį renginį, o gal reiškė tiesiog paprastą konferencijos dalyviams taikomą kartelę – vieni jų gavo nemokamus kvietimus, o mažiau malonūs ar ne tokie svarbūs dalyviai turėjo nepagailėti net ir tokios sumos pinigėlių.

Baltijos šalys - Lietuva, Latvija ir Estija, nors politiškai ir ekonomiškai yra Europos Sąjungos (ES) narės, jų elektros ir degiųjų dujų energetinės sistemos vis dar sujungtos su buvusios Sovietų Sąjungos šalių sistemomis. Tokią padėtį nulėmė tiek istorinės ir politinės aplinkybės, tiek riboti vidiniai iškastiniai energijos ištekliai, todėl net ir po dvidešimties nepriklausomybės metų jos susiduria su esminiais iššūkiais - energetinė nepriklausomybė, energetikos sektoriaus konkurencingumas, bei darni energetikos sektoriaus plėtra.

 Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sąlyga buvo uždaryti abu Ignalinos elektrinės (IAE) atominius reaktorius. Sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę 2009 gruodžio 31 d. Lietuva staiga atsidūrė ypatingai sunkioje energetinėje padėtyje.  Iš elektros energiją eksportuojančios valstybės, ji tapo elektros energiją importuojančia šalimi, daugiausiai importojančiai ją iš Rusijos.  Radikaliai pasikeitus tokiai energijos išteklių struktūrai, Lietuvai buvo reikalinga pakeisti energetikos politikos strategines kryptis. Tam Lietuvos Energetikos ministerija (ENMIN) 2010 m. rugsėjo mėn. parengė tolimesniems dešimtmečiams iki 2050 m. Nacionalinį Energetikos Strategijos (NES 2010) politikos gairių planą. Šiame plane išskiriami kaip svarbiausi tikslai yra Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimas ir strateginių projektų elektros srityje įgyvendinimas, tai yra nauja Visagino atominė elektrinė (VAE), elektros jungtys su Švedija („NordBalt“) ir Lenkija („LitPolLink“), elektros energetikos rinkos restruktūrizavimas, atsinaujinančių energijos išteklių plėtra ir energijos efektyvumo didinimas, dujų sektoriaus restruktūrizavimas ir dujų tiekimo patikimumo didinimas.