English (United Kingdom)   Estonian - et   Lithuanian (Lietuva)   Latvian

Reklama

Reklaminis skydelis

Translate

Browse this website in:

Idėjų beieškant

E.PAŠTAS Spausdinti PDF

Praeitais metais, skrendant lėktuvu, išsikalbėjau su atsitiktinai šalia atsisėdusiu keleiviu. Paaiškėjo, kad tai verslininkas iš Suomijos. Man buvo įdomu pasiteirauti apie suomišką branduolinės energetikos strategiją, tad ir užklausiau, kodėl Suomija, nors ir sunkiai jai sekasi su stipriai pabrangusios, dar 2005 m. pradėtos „Olkiluoto 3“ branduolinės jėgainės užbaigimu, jau planuoja naujas statybas – šį kart jau net ne su prancūzais, o su rusais! Juolab, kad naujose branduolinėse jėgainėse gaminama elektros energija yra brangesnė, lyginant su visomis kitomis galimomis alternatyvomis.  Atsakymas buvo netikėtai gana logiškas – pasaulio ateitis, ar dar tiksliau, ekonomikos ateitis greitai priklausys nuo gamyklų-automatų plėtros, o tam reiks daug energijos ir mažai darbo jėgos. Suomija – nedaug gyventojų turinčiai šaliai ir turinčiai „daug elektros“ atsiras puiki perspektyva įsirengti daug automatizuotų gamyklų ir į pasaulio prekybos tinklus pateikti platų gaminių asortimentą. Replikavau, kad minėtos gamyklos vis tiek negalės įdarbinti didžiumos suomių, tad ką darysite su didėjančia bedarbių armija? Pašnekovas ir čia turėjo atsakymą – stipri šalies ekonomika galės daugumai nedirbančių tiesiog mokėti rentas neribotą laiką, tad nesugebančiais įsidarbinti bus pasirūpinta. Atsakymas suglumino, juk tai priminė jau gerokai primirštą sovietinės komunistinės utopijos lozungą „Iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“. Pokalbis taip ir baigėsi, tačiau atsisveikinant pašnekovas burbtelėjo, kad nepriimčiau mūsų diskusijos rimtai, nes išties ir jis pats tuo nelabai tikįs... Visi tikėjome „Nokia“ amžinybe, o kas liko?

Šį pokalbį prisiminiau, kai žiniasklaidoje pasirodė žinučių, kad Šveicarijoje, o ir Suomijoje, jau rimtai kalbama, kad dėl gamybos procesų automatizavimo netekusiems  darbo darbuotojams reiktų mokėti pastovias pinigines rentas. Panašios mintys skleidžiamos ir Lietuvoje – vieno banko analitikas jau bando įrodinėti, kad net neturinti masto ekonomikos Lietuva, turėtų atsisakyti pašalpų, pensijų, ar kitokių socialinių išmokų, o visiems pradėtų mokėti „piliečio“ rentas. Tačiau dauguma bankų irgi yra stambių verslo korporacijų sudėtinė dalis, tad ši žinutė tik dar kartą patvirtino, kad vyksta kažkokios diskusijos.

Skaityti daugiau...
 

Gadinimai

E.PAŠTAS Spausdinti PDF

Derindami konstitucines nuostatas ir rašydami Konstitucijos tekstą tam, kad jis būtų pateiktas Tautai priimti,  pateikėme nemažai kompromisinių tekstų. Tą lėmė ne tik patinė situacija Atkuriamajame Seime, bet ir tai, kad kartu su Konstitucija turėjo būti paruoštas ir Seimo bei Prezidento rinkimų įstatymas. Tai buvo tiek pat sunkaus darbo ir politinės valios reikalaujantis kūrinys, kaip ir pati Konstitucija. Kitaip tariant abu rezultatai buvo konstitutyviniai,  t. y. neparašius ir nesuderinus vieno teksto, kitas praranda prasmę nors ir kaip gerai būtų darbas padarytas.

Rašant ir derinant Konstitucijos 55-tąjį straipsnį – vieningos nuomonės nepriėjome. Vieni siūlė, kad Seimas būtų renkamas vienmandatinėse apygardose, kiti , kad pagal partijų sąrašus. Teko eiti pas deputatus Juozą Karvelį ir Joną Tamulį, faktiškai vadovavusius rinkimų įstatymo rašymui, ir derinti. Buvo sutarta, kad šį kartą pusė Seimo narių bus išrinkta pagal partinius sąrašus, o kita – vienmandatinėse apygardose. Visgi visi gerai supratome, kad tokia mišri rinkimų sistema nėra demokratinė, nes sukuria nelygią išrinktųjų  padėtį prieš rinkėjus, o ir patys rinkėjai, rinkdami Seimo nariais žmones, faktiškai savo valią išreiškia kaip simpatijas vienai ar kitai politinei organizacijai. Supratome, kad tokia sistema iš esmės nėra nei lygi, nei visuotinė, nei tiesioginė, todėl bendru sutarimu nutarėme, kad naujai išrinktas Seimas ją pataisys iki 1993 metų spalio 25 d. paprasta tvarka, t. y. kitokia, negu Konstitucijai keisti nustatyta tvarka . Vėliau prie šio straipsnio atsirado ir daugiau tokių, dėl kurių susitarti nepavyko. Jiems irgi buvo pritaikyta  ta pati nuostata, kad tie straipsniai ar atskiros jų dalys gali būti pakeista paprasta 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.

Taip atsirado Konstitucijos 153 straipsnis. Toks tad buvo didysis kompromisas, bet jis leido paleisti Atkuriamąjį Seimą , išrinkti jau nepriklausomybės sąlygomis ir Seimą ir Prezidentą. Tą rašau todėl, kad tik suderinus Konstitucijos 153 straipsnio formuluotę, buvo galima 55 straipsnyje įtvirtinti visuotinę, lygią, tiesioginę ir slaptą rinkimų teisęs būtinybę. Nuoširdžiai manėme, kad naujai išrinktas Seimas visų pirma imsis rinkimų įstatymo pakeitimų, arba tiesiog Konstitucijoje nurodys, kokia rinkimų sistema – proporcinė ar mažoritarinė yra Lietuvoje. Deja, Seimo nariais be didelių pastangų tapę per partinius sąrašus, nutarė, kad tokią privilegiją reikia išsaugoti, kitiems gi kovojusiems vienmandatinėse apygardose nebuvo jokių šansų net visiems sutartinai sudaryti 3/5 visų Seimo narių. Taip buvo žengtas pirmas korupcijos, kaip Konstitucijos 55 straipsnyje numatytos rinkimų tvarkos, gadinimas (lot. corrumpere - papirkimas, bet corruptio - gadinimas). Atsirado privilegijuotųjų Seime luomas – išrinktieji pagal partinius sąrašus Seimo nariai ir partinis egoizmas pasidarė norma.

Po to buvo žengiami ir kiti žingsniai. Nors Konstitucijoje aiškiai numatyta Vyriausybės formavimo tvarka, ji praktikoje taip pat pavirto korupcine. Mat susirinkę partijų privilegijuotieji pasirašo iš esmės korupcinį susitarimą, kokiai koalicinei partijai pagal galių ar ministerijų kontroliuojamų piniginių lėšų dydį bus paskirstos ministerijos. O juk Konstitucija numato, kad ministru gali būti Seimo narys, bet gali būti ir kitas žmogus. Konstitucija numato, kad Ministras pirmininkas kartu su Prezidentu (mat skiria tai Prezidentas) formuoja ministrų kabinetą, o Prezidentas atleidžia ministrą tik Ministrui pirmininkui paprašius – tokios tvarkos nepaisoma ir partinis egoizmas, įformintas korupcinėmis sutartimis, tampa aukščiau konstitucinės tvarkos ir valstybės interesų.

Tad ko norėti, kad teismai neišteisintų, kada išteisinti negalima, prokurorai nenutrauktų ikiteisminio persekiojimo, kada nutraukti negalima, saugumo darbuotojai nevaikštinėtų susikišę rankas į kišenes, kada reikia čiupt už sprando, o susireikšminę teisės departamentų amatininkai netrukdytų priiminėti vienos ar kitos prabos teisės aktų, kada juos priimti būtina?

Tokių dalykų nėra kitose buvusiose SSRS okupuotose Baltijos valstybėse , todėl mes dar ne turtingųjų klubo nariai ir vis su didesniu pagreičiu atsiliekame nuo jų. Tokia konstitucinės tvarkos gadinimo praktika leidžia įsiskverbti bet kur ir bet kam. Artėja rinkimai. O juk pas mus įmanoma „nupirkti balsus“ net ir iš kalinčių žmonių, pažadant, kad jie nebus mušami, o o tokia veikla teismų nėra pripažįstama nusikalstama veika.

Seimo nariai turėtų žinoti, kad žmonės nori permainų visose srityse, kad žmonės nenori , jog jų valia būtų iškreipiama per rinkimus. O juk užtenka įstatymu nustatyti, kad rinkimuose dalyvaujanti partija kiekvienoje apygardoje gali iškelti ne daugiau dviejų kandidatų, tuomet kiekvienas save iškėlęs kandidatas rungsis lygiai su kitais, o rinkimus laimės du apygardoje daugiausia surinkę balsų – taip viskas išsisprendžia per vieną rinkimų turą. Atpinga rinkimų išlaidos, rinkimų sistema tampa visiems suprantama. Toks pasiūlymas buvo svarstytas ir rašant Konstituciją. Galimi ir kiti variantai, bet esama padėtis jau tampa nepakenčiama.

 

 

 

Klimato kaitos mažinimo kelias

E.PAŠTAS Spausdinti PDF

Praėjusių metų pabaiga buvo pažymėta svarbiu įvykiu. Jungtinių Tautų organizuotoje klimato kaitos konferencijoje gruodžio viduryje Paryžiuje 195 valstybės (tame tarpe ir Lietuva) susitarė vykdyti vieną iš ambicingiausių projektų žmonijos istorijoje – stabdyti planetos klimato kaitą, mažinant anglies dvideginio ir kitų dujų emisijas, sukeliančias šiltnamio efektą. Sutarta, kad susitarimą pasirašiusios valstybės iki 2020 m. turi atlikti visus paruošiamuosius darbus,  o iki 2022 m. pabaigos turi būti pradėti vykdyti kiekvienos valstybės konkretūs klimato kaitos mažinimo planai. Jų vykdymą nuo 2023 m. prižiūrės tam tikslui sukurti JT padaliniai.

Pagrindiniai CO2 išmetimai į atmosferą vyksta energetikos įmonėse, naudojančiose iškastinį kurą, todėl svarbu aktyvinti atsinaujinančios energetikos vystymą, jos naudojimą tiek buityje, tiek ir pramonėje. Labai svarbiu prioritetu tampa ir žiedinės ekonomikos diegimas visose verslo srityse, tai yra – būtinybė vystyti tokį gamybos ciklą,  kai naudojant minimalų energijos kiekį bei tą pačią energiją gaunant  iš atsinaujinančių šaltinių, kuriamas ir gaminamas su minimaliomis gamybos atliekomis bei maksimaliai panaudojantis antrines žaliavas ilgalaikio vartojimo produktas. Žiedinė ekonomika negalima be inovacijų diegimo, tad mokslo ir verslo sinergija čia yra būtina.

Mūsų vyriausybė jau yra įpareigojusi Energetikos ir Aplinkos ministerijas iki 2019 m. paruošti Klimato kaitos mažinimo planą, tačiau keista, kad tik dvi ministerijos įpareigotos ruošti tokį svarbų dokumentą. Manau, kad viską pradėti reikėtų nuo Švietimo ministerijos. Nedelsiant į mokymo planus turi būti įtraukta klimato kaitos problematika ir kaitos mažinimo būdai. Turi būti aiškinama, kas konkrečiai kiekviename mieste, gyvenvietėje ar kaime yra potencialūs klimato kaitos sukėlėjai (gamtos teršėjai), ką galima padaryti stabdant klimato kaitą. Kiekviena šeima, šildydama savo būstą, naudodama vandenį, pasirinkdama ir ruošdama maistą, rūšiuodama šiukšles ir atliekas taip pat gali prisidėti prie CO2 mažinimo. Lai šias idėjas į šeimas atneša moksleiviai. Jaunimas greitai perima iniciatyvas – prisiminkime praeitų metų tautinių juostelių pynimo vajų. O čia būtų dar prasmingiau – aptarti, suskaičiuoti ir įgyvendinti, keliomis tonomis galima būtų sumažinti CO2 emisiją jūsų miestelyje, panaudojant minimalias priemones ir įtraukiant vietos verslą bei vietos bendruomenę.

Ruošiant Klimato kaitos mažinimo planą Ūkio ministerija taip pat turėtų prisiimti nemažai pareigų.  Atsinaujinančios energetikos įrangos gamyba, jos optimizavimas – vienas iš pirmųjų prioritetų, taip kaip ir žaliųjų darbo vietų kūrimo skatinimas tiek finansine parama, tiek teisiniu reguliavimu. Kas yra žaliosios darbo vietos? Norint naudoti biokurą, atsiranda daug darbų – reikia paruošti kuro skiedras, šiaudų granules, jas transportuoti į vartojimo vietas, o tai jau darbo vietos – žaliosios darbo vietos. Žaliosios darbo vietos sukuria taip vadinamą plėtros efektą, pavyzdžiui, naudojant tą patį biokurą reikalingas ir projektuotojų indėlis – projektuoti įrenginius, toliau reikia pagaminti suprojektuotus įrenginius, pritaikytus to kuro naudojimui, taip pat reikia ruošti specialistus, mokančius eksploatuoti minėtus įrengimus, pastatyti jėgaines ir t.t. Tačiau biokuras yra ne vien tik medienos skiedros ar šiaudai – tai ir biodegalai, biodujos, o ir čia pradeda veikti minėtas plėtros efektas – atsiranda naujos žaliosios darbo vietos. Tokiu pačiu principu žaliosios darbo vietos atsiranda kuriant, įrenginėjant ar eksploatuojant vėjo, saulės ar vandens jėgaines.

Akivaizdu, kad Lietuva neturi išradinėti dviračio, kuriant saulės ar vėjo elektrines, tačiau čia jau dabar matome svarų mūsų verslo indėlį – Lietuvoje jau gaminama nemažai komponentų vėjo jėgainėms,  įvairios paskirties saulės moduliai, kuriuos, gal ir nedrąsiai, bet jau po truputį pradeda naudoti mūsų architektai tiek kaip eksterjero elementus, tiek kaip ir žaliojo namo (tausojančio energiją) būtinąją atributiką. Verslininkus ir mokslininkus reikėtų skatinti kurti atsinaujinančios energetikos įrenginių komplektus, tinkančius sodybai, namui ar net butui, daugiabučiams pastatams ar net jų kvartalams, fermoms, įstaigoms ir t.t. Tai spartintų atsinaujinančios energetikos plitimą.

Naudoti atsinaujinančią energetiką namų ūkiuose ir daugiabučiuose skatintų ir  tipiniai sprendiniai  ­– tipiniai renovavimo projektai, tipiniai atsinaujinančios energetikos panaudojimo projektai. Pastarieji turėtų  tapti privalomais dieginiais tiek renovuojant, tiek statant naujus namus. Mes jau pereiname prie Aplinkos ministerijos kompetencijų.

Čia reikėtų aptarti vieną įdomią detalę. Europos Sąjungos (ES) direktyvos reikalauja, kad nuo 2016 m. visi statomi nauji namai būtų ne mažesnės nei A energinio naudingumo klasės, tai yra pastatai turi iš esmės naudoti žymiai mažiau energijos ir visi statybų leidimai nuo 2016 m. turi būti išduodami tik A energinio naudingumo pastatų statybai, o nuo 2020 m. turi negalioti iki 2016 m. išduoti leidimai statyti B ar žemesnės klasės pastatus. Kai visas pasaulis džiaugėsi susitarimu dėl klimato kaitos mažinimo, mūsų Aplinkos ministerija paskelbė išsiderėjusi pereinamąjį laikotarpį – minėti reikalavimai pradės veikti tik nuo šių metų lapkričio mėnesio. Taigi Lietuva savotiškai pasižymėjo, atitolindama klimato kaitos mažinimo proceso pradžią. „Kiekvienos šalies situacija yra skirtinga, todėl įgyvendinant ES reikalavimus būtina kiekvienu atveju atsižvelgti į gyventojų interesus ir juos ginti“, – ministerijos pranešime cituojamas aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. Tačiau direktyvos galiojimo atidėjimas, ko gero,  yra ne gyventojų, o statybų vystytojų  interesų tenkinimas – matomai iki šių metų lapkričio dar bus galima gauti leidimus statyti žemesnės energinės klasės namus, kurių statyba yra gerokai pigesnė. Čia galima įžiūrėti net ir korupcijos šešėlio elementų.

Kita vertus, Aplinkos ministerija, pasinaudodama Ignalinos savivaldybėje išbandytu nauju renovuojamų pastatų finansavimo modeliu, 2015 m. sudarė galimybę renovuoti beveik 700 daugiabučių. Tačiau tai tik pradžia, nes iki šių metų pradžios iš viso yra renovuota tik apie 10 proc. mūsų šalyje esančių daugiabučių, tad darbų nusimato daug. Analizuojant paeitų metų renovavimo rezultatus, išryškėjo ir naujos problemos – pradėjo trūkti statybininkų, galinčių kokybiškai atlikti renovavimo darbus, ne visada sklandžiai vyko finansavimas, minimaliai buvo diegiama atsinaujinančios energetikos įranga. Pamažu ryškėja ir seniai prognozuotas konfliktas – kruopščiai renovuoti pastatai net iki 50 proc. mažiau naudoja energijos, o įdiegus atsinaujinančios energetikos elementus šilumos suvartojimas dar labiau sumažėja. Tuo tarpu šilumą centralizuotai tiekiančioms įmonėms, sumažėjus šilumos tiekimams, didėja šilumos transportavimo ir gamybos kaštai. Ši problema tik aštrės, kai masiškai pradėsime statyti A energinio naudingumo pastatus, ar net A +++  energinio naudingumo pastatus (žaliuosius namus). Energetikos centralizacija, ar decentralizacija – kas nugalės? Kalbant apie centralizuotą šilumos tiekimą, turimą infrastruktūrą matomai dar kurį laiką galėsime naudoti, tačiau ateityje gali atsirasti problemų. Diskutuojant apie šilumos tiekimo trasų, o taip pat dujų, ar net elektros tinklų išlaikymo būtinybę ateityje, matomai reikės keisti visą kainodarą, ko gero, visa tai priskiriant prie socialinių poreikių, kuriuos jau tenkiname prižiūrėdami miestų gatves ar įvairius kelius.   Šios problemos sprendimas taip pat turi būti aptartas ruošiant Klimato kaitos mažinimo planą.

Tuo tarpu žalieji pastatai jau statomi. Man teko asmeniškai lankytis viename tokių pastatų, Talino centre stovinčiame įspūdingame verslo centre NAVIGATOR. Paklausus apie šio pastato privalumus, išgirdau netikėtą atsakymą – čia gali nuomotis biurus tik prestižinės, turinčios gerus finansinius rodiklius firmos. Priežastis – aukštos nuomos kainos, kuriomis stengiamasi padengti visų alternatyvių energetinių įrengimų išlaidas. Pastate tikrai panaudota visi žinomi atsinaujinančios energetikos sprendimai, surenkamas ir panaudojamas net lietus vanduo. Toks pastatas – puiki galimybė išbandyti viename objekte įvairias energiją taupančias sistemas, alternatyvios energetikos generavimą, ryšį su centralizuotais energijos tinklais, statybinius sprendimus panaudojant naujas medžiagas, turinčias aukštas termoizoliacines savybes,  ar net statinių vadybos naujoves. Yra sukurta ir tobulinama žaliųjų pastatų sertifikavimo sistema. Tokių žaliųjų pastatų statymo išlaidos po truputį pinga. Suomijoje šiuo metu statomi net 79 žalieji pastatai, Estijoje – 4, o Latvijoje ir Lietuvoje – po vieną žaliąjį pastatą. Taigi, atsiradus patirčiai, žalieji pastatai pigs ir plėsis jų panaudojimo ratas.

Tačiau yra ir kitokių sprendimų. Kai kurios šalys, norėdamos įgauti patirties taikant atsinaujinančią energetiką, eksperimentuoja „iš kito galo“. Tam panaudojami socialiniai būstai, kuriuose ir įrengiama visa galima alternatyvioji energetika. Vietoje pašalpų tų būstų gyventojai mažiau moka už karštą vandenį ar elektrą, tuo tarpu tinklo operatoriai ne tik kad gali eksperimentuoti, kaip geriau sutvarkyti elektros mainų sistemą, bet ir gauna naudos surinkdami perteklinę elektrą. Prisiminus, kiek Socialinių reikalų ministerija praeitais metais grąžino nepanaudotų lėšų, arba kiek pašalpų tiesiog prageriama, aptartą praktiką tikrai reiktų įtraukti į Klimato kaitos mažinimo  planą.

Pateikta problematika rodo, kad ruošiant Lietuvos Klimato kaito mažinimo planą praktiškai turi dalyvauti visos mūsų šalies ministerijos. Negali likti nuošalėje ir nei viena partija, visuomeninės asociacijos. Kita vertus, reikia kruopščiai sumodeliuoti iškastinio kuro vartojimo mažinimą taip, kad perėjimas prie atsinaujinančios energetikos sutaptų su naujų žaliųjų darbo vietų kūrimu, kurias galėtų užimti su iškastiniu kuru dirbę energetikos darbuotojai.

Pasidairykime kaip reikalai klostosi  tradicinėje - iškastinio kuro energetikoje. Apie dujų ir naftos kainų kritimo priežastis yra pateikta daug aiškinimų ir vienas iš jų – spartus atsinaujinančios energetikos technologijų tobulėjimas ir atsinaujinančios energetikos priemonių pigimas. Dar viena priežastis – JAV prasidėjęs skalūninių dujų ir skalūninės naftos išteklių panaudojimas (taip pat taikant naujas technologijas) bei leidimas šiuos išteklius eksportuoti į bet kurią pasaulio vietą. Pirmieji tanklaiviai jau pajudėjo. Pagal JAV mokslininkų ir ekonomistų prognozes skalūninių dujų ir naftos ištekliai yra „neišsenkami“, tad bet kuriai šaliai pradėjus mažinti išgaunamos naftos ar dujų apimtis arba pradėjus jų kainą, JAV verslininkai per du-tris mėnesius galės paleisti jau išžvalgytus skalūninių dujų ar naftos telkinius, kurie vėl neleis kilti šių produktų kainoms. Kita vertus, atsinaujinančios energetikos tobulėjimas ir pigimas leidžia netaupyti minėtų iškastinio kuro resursų, nes gali būti, kad dėl masinės klimato kaitos mažinimo iniciatyvų plėtros ir galimybės apsirūpinti energetikos resursais vietoje, iškastinis kuras iš vis taps nepopuliarus, o jo išgavimo plėtros projektai, pavyzdžiui Arkties regione (Rusijos svajonė), taps labai panašiais projektais į tuos, kai buvo bandoma Sibiro upes  nukreipti tekėti į priešingą pusę.

Visgi iškastinis kuras bus dar kurį laiką naudojamas, tačiau jis negalės būti politinio spaudimo įrankiu. Šiuo požiūriu beveik jau galima teigti – „korta mušta“! Tačiau turime dar vieną energetikos sritį, kur naudojamas iškastinis kuras ir kurį panaudojus, jį vėl reikia užkasti. Pasaulis dar nežino, kaip pastarąjį nukenksminti. Taip, kalbame apie branduolinę energetiką ir, deja, politinio spaudimo aspektų šioje srityje vis dar apstu. Vien Rusija siūlosi statyti branduolines jėgaines Indijoje, Irane, Turkijoje, Vengrijoje, net ir Suomijoje, tikėdamasi išlaikyti savo politinę įtaką minėtose šalyse, o Astravo AE statyba Baltarusijoje – akivaizdus politinio spaudimo, provokavimo ar net tautų kiršinimo pavyzdys. Neseniai Lietuvoje lankęsis prof. Bulat Nigmatulinas,  1998-2002 m.  buvęs Rusijos Federacijos atominės energetikos viceministru, atvirai pareiškė, kad Astravo AE Baltarusijai nereikalinga, nes jos pagaminta elektra bus nekonkurencinė net Rusijoje, be to Rusija šiaurės vakarų regione turi naujai įrengtų ir stovinčių jėgainių, galinčių pagaminti per metus net 15 GWh elektros energijos, taigi, net jeigu Astravo AE pardavinės elektrą savikaina, tai sudarys konkurenciją  Rusijos jėgainėms. Be to, profesoriaus nuomone, Baltarusija tiesiog nepajėgi tokios jėgainės statybą finansuoti, tad Rusija ją tiesiog turės padovanoti „broliškai tautai“. Nors B. Nigmatulino nuomone minėta jėgainė turėtų būti saugi, vis tik Baltarusijos opozicijos atstovai teigia, kad esant nepakankamai kontrolei, Astravo AE statybų aikštelėse tiesiog vagiamas betonas, metalo strypai ir viskas, kas yra nepakankamai saugoma. Tuo pačiu metu Baltarusijos prezidentas tvirtina, kad Astravo AE bus greičiausiai pastatyta ir pigiausia branduolinė jėgainė! Čia dar vienas pretekstas nerimauti dėl eksperimentinės branduolinės patikimumo. Kita vertus, Baltarusijos Astravo rajono administracija džiaugiasi, kad daugybė užsienio kompanijų dirba ir sumoka rajono biudžetui didelius mokesčius. Įdomu, kiek tarp tų užsienio kompanijų yra lietuviškos kilmės „atsakingo verslo“ įmonių?

Prof. B. Nigmatulinas taip pat teigė, kad yra pasaulyje pavyzdžių, kai branduolinės jėgainės stovi arti didelių miestų, tačiau jis negalėjo pateikti pavyzdžių, kai branduolinės jėgainės būtų eksploatuojamos šalia kitų valstybių tankiai gyvenamų rajonų, nesuderinus su kaimynine valstybe ar jai prieštaraujant. Priešingai, yra pavyzdžių, kai tokių jėgainių statybos buvo sustabdytos. Pavyzdžiui – Švedija sustabdė jėgainės statybą netoli Danijos, po pastarosios protestų, taip pat bręsta Vokietijos ir Prancūzijos konfliktas dėl šalia Vokietijos pasienio prastai prižiūrimos Prancūzų AE.  

Vis tik kodėl Astravo AE yra statoma? Kodėl Rusija investuoja lėšas į ekonomiškai neatsiperkantį objektą? Akivaizdu, kad Lietuvai ir aplinkinėms šalims, įskaitant ir Baltarusiją, minėtoji jėgainė sukels daug rūpesčių. Visos  įvykusios branduolinių jėgainių avarijos, pagal galutines ekspertų išvadas, buvo žmogiškojo faktoriaus (žmogaus klaidų) padarinys projektuojant, statant ar eksploatuojant. Tad nesvarbu, kiek apsauginės automatikos sistemų ten buvo įdiegta. Žmogiškojo faktoriaus svarbą patvirtina ir tai, kad Fukušimos AE savininkams ir valdytojams po branduolinės jėgainės avarijos buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Astravo AE avarijos atveju bus užterštos Neries ir Nemuno upės, o fatalios avarijos atveju reikės evakuoti (gal net negrįžtamai!) Vilniaus ir kitų miestų ar kaimų gyventojus. Kita vertus, Astravo AE negalės dirbti stabiliai, nes neprojektuoja įrenginių (tokių, kaip Kruonio HAE), kurie atliktų pirmojo rezervavimo funkcijas. Gal čia ir yra „šuo pakastas“? Rusija akivaizdžiai nenori, kad Baltijos šalys išeitų iš BRELL elektros energetinės sistemos ir sinchronizuotųsi su kontinentinės Europos energetinėmis sistemomis, Rusija taip pat nenori spręsti Karaliaučiaus anklavo aprūpinimo energija klausimo, todėl Rusija ir stato Baltarusijoje branduolinę jėgainę tam, kad turėtų „pagrįstų“ pretenzijų į mūsų Kruonio HAE, taip pat kad galėtų „pramušti langą“ elektros eksportui į vakarus, naudotis jungtimis su Lenkija, Švedija ar net Suomija, o gal net norėdama sukurti pretekstą „apsaugoti regioną nuo galimų branduolinės jėgainės Baltarusijoje avarijų“ įvedant žalius ar kitos spalvos žmogelius.

Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Marošas Šefčovičius, atsakingas už ES energetikos sąjungą ir klimato kaitos valdymo priemones, vasario mėnesį lankėsi Lietuvoje. Susitikime su premjeru Algirdu Butkevičiumi aptarė ir Astravo AE problemą. Jis patikino, kad ES imsis visų priemonių, užtikrinančių branduolinių jėgainių, esančių ar statomų arti ES sienų, saugumą. Įrengus Astravo AE bus pareikalauta atlikti stress test (liet. avaringumo testą). Tačiau esmė juk ne patikimumo bandymuose, o visai kitur – akivaizdu, kad Rusija, statydama Astravo ir bando įgyvendinti anksčiau išsakytas prielaidas dėl BRELL ateities, nori neleisti sinchronizuotis su kontinentinės Europos energetika, be to sudaryti sąlygas laikyti pastovioje įtampoje kaimynines valstybes dėl galimos (ar net tyčia sukeltos) katastrofos. Gal čia norima padaryti tą patį, kaip kad dirbtinai palaikomi „karštieji taškai“ Padnestrėje, Donbase, Gruzijoje, Karabache?

Lietuva dar 2012 m. referendume į klausimą „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje“ atsakė – NE. Lietuvos 62,68 proc. piliečių nepritarė atominės jėgainės statybai, tuo faktiškai paskelbdami savo šalį nebranduolinės energetikos zona. Tuo tarpu mūsų energetikos ministras kovo 10 dieną, kalbėdamas per radiją, patvirtino, kad Visagino AE projektas dar yra ministerijos darbotvarkėje. Čia dar ir dar kartą reikia priminti visiems, kurie teigia, kad referendumas neva buvo patariamasis, todėl nebūtina į jį atsižvelgti. Įvykusiame referendume priimti tautos sprendimai yra privalomi pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus – patariamuoju referendumu jis vadintas tik todėl, kad šiuo klausimu nėra privalomos tvarkos dėl šio klausimo referendumą skelbti, tačiau jei jau referendumas paskelbtas ir įvyko –sprendimas yra privalomas.

Lenkija turi abejonių ir vis dar delsia parinkti vietas norimai statyti branduolinei jėgainei, nes vis daugiau gyventojų nenori šalia matyti tokio objekto. Tuo tarpu Suomija įklimpo su savo nesibaigiančia „amžiaus“ statyba – „Olkiluoto 3“ branduoline jėgaine, kurios projektavimas pradėtas dar 2000 m., o statyba pradėta 2005 m. Nors nuo projekto pradžios jau praėjo 16 metų ir statybų kaštai labai padidėjo, teigti kad galimai jau nerentabili jėgainė bus įrengta 2018 m. bei duos naudą suomių ekonomikai – tikrai sunku patikėti. Paskutinės naujienos iš Jungtinės Karalystės – kovo pradžioje kompanija Électricité de France S.A. EDF ( angl. Electricity of France), sutikusi pastatyti ir 35 metus eksploatuoti du branduolinius reaktorius Hinkley Point atominėje elektrinėje, apskaičiavo, kad kompanijai 35 metams garantuotas tarifas 120 eurų/MWh yra nepakankamas be nuostolių baigti tą projektą. Taigi net turinčioms stiprią ekonomiką šalims nesiseka su branduolinės energetikos plėtra. Tad, visa tai įvertinus, gal būtų laikas atsiklausti ir mūsų kaimyninių šalių piliečių – gal ir jie norėtų savo šalis paskelbti nebranduolinės energetikos zonomis? Taip iš esmės atsirastų  pagrįstų argumentų, kodėl Astravo AE nereikėtų statyti. Gal nuo to reikėtų pradėti ir mūsų partijoms, visuomeninėms organizacijoms ir, žinoma, Vyriausybei stabdant Astravo AE statybas. Gal net kaimynai baltarusiai supras, kad minėta jėgainė yra tik Rusijos agresyvių ambicijų vaisius?

Yra dar vienas mitas, kurį paneigė šių metų vasario pabaigoje Hjustone (Techaso valstija, JAV) vykusioje konferencijoje jos dalyviai. Beje, ši kasmetinė konferencija dar vadinama „Energetikos Davosu“ (angl.“Davos of  Energy“). Ten buvo teigiama, kad taip vadinamos „bazinės generacijos“ būtinumas gana sparčiai nyksta kai kompleksiškai naudojami pagrindiniai atsinaujinančios energetikos šaltiniai: vėjas, saulė, vanduo ir biomasė. Visa tai mes jau ir Lietuvoje mokame naudoti, belieka tik šias energetikos rūšis vystyti, ypač atkreipiant dėmesį į mūsų Kruonio HAE rekonstravimą bei visų Lietuvos hidroelektrinių sujungimą į vieningą valdymo tinklą (smart grid principas). Taip pat reikia pastebėti, kad pereinamajam laikotarpiui turime pakankamai generavimo šaltinių, galinčių tenkinti taip vadinamą „bazinę generaciją“, ypač kai užsitikrinome stabilų gamtinių dujų tiekimą ir tikras dujų rinkos kainas. Tuo tarpu vienas iš pagrindinių branduolinės energetikos šalininkų argumentų ir yra „užtikrinti bazinę generaciją“, kurios ... vykdant klimato kaitos mažinimo priemones tiesiog neprireiks. Gal vis tik mūsų energetikos ministrui Rokui Masiuliui reikėjo vykti ne į Japoniją pasirašyti  kažkokio bendradarbiavimo memorandumo apie branduolinę energetiką, o į „Energetikos Davosą“ JAV, ten tikrai būtų prasmingiau praleistas laikas.  

Šiuo metu Lietuvos energetikos ūkis turi puikias galimybes. Viską galima būtų palyginti su orkestru – įsigijome daug instrumentų ir dabar reikia išmokti jais groti. Į šį orkestrą puikiai įsilieja ir atsinaujinanti energetika su daugybe žaliųjų darbo vietų, tuo tarpu mistinis Visagino AE projektas tikrai įves disonansą, arba jau kalbant ne alegorijomis – branduolinė jėgainė stabdys atsinaujinančios energetikos plėtrą, kels elektros ir šilumos kainas. Tuo tarpu žaliuoju keliu einančios valstybės išlaisvina verslą ir žmogų nuo centralizuotos ir brangios energetikos, leidžia energijos vartotojui tapti ir energijos gamintoju.

Klimato kaitos mažinimas, pilnai įsisavinus jo būtinybę, gali tapti net mūsų šalies strategija ar net tautos idėja, o šiame pasaulyje tautos be tikslų ir idėjų gali tiesiog neišgyventi. Šiuo straipsniu norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad po džiaugsmu virtusio pasaulio valstybių susitarimo mažinti klimato kaitą, vėl matome „štilį“ ir biurokratų tingulį, bandant formaliai kurti planus,  kurių galbūt niekada nereikės įgyvendinti. Tuo tarpu mes turime šansą savo pavyzdžiu įrodyti, kad tausojant gamtą, naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius, galime sukurti pasiturinčią šalį, einančią žaliuoju keliu.

Kaip jau minėjau, klimato kaitos mažinimas apima ne tik ministerijų, vyriausybės ar partijų koordinuotą ir tikslingą veiklą. Labai svarbi ir verslo pozicija. Dabar daug diskutuojama apie naująjį socialinį modelį, kuris mūsų verslui neva leis pasiekti neregėtai spartų vystymąsi. Tačiau praeito šimtmečio pabaigoje pažangusis verslas Lietuvoje, sekdamas vakariečių patirtimi, propagavo ir net diegė atsakingojo verslo idėjas, deklaruojant, kad tai nustelbs „laukinio kapitalizmo“ plitimą. Lietuvoje ir dabar yra nemažai įmonių, besilaikančių atsakingojo verslo standartų, mokančių teisingus atlyginimus, leidžiančius tenkinti pagrindinius dirbančiųjų poreikius. Deja, dalis mūsų verslo elito tapo turtuoliais, mokėdami savo darbuotojams minimalius ar net mažesnius atlyginimus, o jų stebėtinai aukštas turtingumo lygis paprastai paaiškėja, kai verslo partneriai susipyksta ir jų turtą pradeda dalinti teismai. Tačiau net ir jų administracijos stalčiuose rastume patvirtintus atsakingojo verslo standartus. Tad gal problema yra ne blogas  dabartinis Darbo kodeksas, ne būtinybė diegti naująjį socialinį modelį, o tiesiog kai kurių verslininkų gobšumas.   Žemas mūsų dirbančiųjų atlyginimų lygis varo jaunimą iš Lietuvos, o besiplečiantis „susisiekiančių indų“ principas įvedus eurą, leidžia teigti, kad išliks tik toks verslas, kuris sugebės savo pelną dalintis su tą pelną sukuriančiais darbuotojais. Ateities ekonomika – tai veikla, pagrįsta pasitikėjimu, švaria ir žalia energetika, žalos aplinkai ir tuo pačiu klimato kaitos mažinimu, verslo etika ir net etnoso apsauga. Tai mūsų žaliasis kelias. Manau, kad tai ir mūsų kaimyninių šalių kelias.

 

Lietuva vėl be Vilniaus ?

E.PAŠTAS Spausdinti PDF

 

 

Buvo įdomu per LRT kultūros televiziją žiūrėti signataro Rimvydo Valatkos knygos apie Jogailos akmenį pristatymą. Jam aktyviai talkino du žinomi istorijos profesoriai ir žurnalistas. Gal tik pats autorius ir profesorius Alvydas Nikžentaitis kalbėjo apie knygos parašymo aplinkybes ar ten minimus istorinius momentus. Kiti du dėstė savo požiūrį į istoriją, kaip mokslą, iki galimybių ją aptarinėti „kas būtų, jeigu būtų“ metodu, o žurnalistas savo pasirodymą baigė kvietimu eiti kartu su lenkais, nes esame labai panašūs vieni į kitus, turėjome garbingą bendrą istoriją, taigi esame daugiau, negu broliai, kad lenkai be lietuvių gyvens, kaip gyvenę, o mes be lenkų – pražūsime. Keistai skambėjo tokie kvietimai , lyg šiandien mes neitume kartu, nebūtume vienos sąjungos nariai, o vieni pas kitus bijotume nuvažiuoti. Visi kvietė nesiknaisioti praeityje, o žiūrėti į šių dienų realijas, nors patys aptarinėjo praeitį, darydami tai, ko kitus ragino to nedaryti. Tvirtinti, kad mus su lenkais riša bendra ir garbinga istorija , kad mes buvome vienoje valstybėje – irgi abejotini. Žečpospolita nebuvo ta pavyzdinė valstybė, kurios reikėtų gailėtis. Vieningas šlėktų luomas vieningai gynė 

bendrus savo interesus, bet kai tik iškildavo asmeniniai ar valstybės dualizmo pagimdyti interesai, vienybė baigdavosi. Abi tautos nepasitikėjo viena kita, atskiros valdžios institucijos, atskiri pinigai, kariuomenė, įstatymai, teismai nesukūrė ir negalėjo sukurti ūkinio bendrumo. Net Gegužės 3 konstitucijos priėmimas privedė prie nesutaikomų ginčų ir išdavysčių. Europoje jau siaučiant laisvės, lygybės, brolybės vėjams – Žečpospolitoje liko luomai. Net bažnyčiose tarp lenkų ir lietuvių vykdavo muštynės, o mokyklose – lietuvių vaikų nutautinimas. Ne, mes nebuvome broliai ir varžydavomės, kartais ir negražiai net sukilimų prieš Rusiją metu. O ir etniškai nesame visiškai panašūs, bet šiandien tai netrukdo normaliai bendrystei, kas ir vyksta. Be reikalo įsijautė tas žurnalistas.

Žinoma, aptariant praeities įvykius galima kalbėti, kaip susiklostę būtų įvykiai, tautų ar istorinių asmenybių likimai, jeigu vieni ar kiti būtų pasielgę kitaip, negu pasielgė. Bet tai jau ne istorija. Tai istorinės pasakos. Tokių pasakų galima pasiklausyti televizijos laidose, tokiose  kaip „Istorijos detektyvai“ ar „Nacionalinė ekspedicija Nemunu“. Talentingų pasakotojų turime, bet kada iš ekrano profesorius Alfredas Bumblauskas tvirtina, kad į tam tikras teritorijas Lenkija juridiškai turi pagrindo reikšti pretenzijas, nes jas Lenkijai pripažino Rusija, pasirašydama Rygos ( 1921 03 18 ) sutartį tarp Sovietų Rusijos, Sovietų Ukrainos ir Lenkijos, ką būk tai pripažino visa tuometinė valstybių bendrija. O juk  tą patį tvirtina Vladimiras Žirinovskis, Aleksandras Duginas  ar tamaševskininkai, manydami kad Lietuva Vilnių 1939 m. atgavo Molotovo - Ribentropo pakto , kuris šiandien, beje, yra panaikintas, pagrindu. Visa tai girdint jau darosi neramu, nes tai ne tik yra netiesa, bet ir priešingas valstybės interesams tvirtinimas, kad anie teisūs, o Lietuva Vilnių valdo be teisėto pagrindo.

Kaip  žinoma, 1920 m. liepos 12 d. Rusija su Lietuva pasirašo Taikos sutartį, atsisako nuo suvereniteto lietuvių žemėse, o antruoju sutarties straipsniu Vilnių ir apylinkes pripažįsta Lietuvos teritorijos dalimi ir Vilnių Raudonoji armija realiai perduoda Lietuvai. Vilnius tampa integralia Lietuvos respublikos teritorija. 1920 m. spalio 12 d. tarp Lenkijos ir Rusijos su Ukraina pasirašoma paliaubų sutartis, kurioje numatomos preliminarios Taikos sutarties sudarymo sąlygos. Sutarties 10 str. kalbama apie tai, kad bus pripažįstamos Lenkijai jos lenkiškosios žemės. Toliau įvykiai vystėsi šia tvarka: 1920 m. spalio 9 d. Vilnius atplėšiamas nuo Lietuvos, 1920 m. spalio 14 d. Tautų Sąjunga pasmerkia Lucijano Želigovskio smurto veiksmus prieš Lietuvą. 1921 m. kovo 18 d. Rygoje pasirašoma Taikos sutartis tarp Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos, kurios trečiajame straipsnyje nurodoma, kad  prie sutarties pridėtame žemėlapyje sutarties pasirašymo metu Lenkijos valdomas žemes Rusija pripažins tokias, dėl kurių susitars į jas pretenduojančios šalys nustatydamos valstybių sienas. Koks bus susitarimas, tokį Rusija ir pripažins. Tvirtinimas, kad tas žemes Lenkijai pripažino visa tuometinė valstybių bendrija nepagrįstas jau vien todėl, kad jos tada dar nebuvo Lenkijos aneksuotos. Kaip žinia, Lenkija pati pripažino, kad jos nėra lenkiškos, sukurdama ten marionetinę Vidurio Lietuvos valstybėlę, kurią pripažino tik pati Lenkija. Minėtos sutarties Rygoje pasirašymo metu jos dar buvo lietuviškos Vidurio Lietuvos žemės. Lenkija dar tik organizavo „referendumus“ ir „rinkimus“ agresijai pateisinti ir aneksijai įvykdyti. Tą teritoriją Lenkija juridiškai prisijungė tik 1922 m. sausio - vasario mėnesiais t. y. gerokai vėliau po Rygos sutarties pasirašymo. Vėlesni  įvykiai parodė, kad Rygos sutartyje nurodytas nuostatas Lenkija interpretavo taip, kaip jai atrodė patogiau ir toli gražu ne visos valstybės tą pripažino, kaip teigia istorikas - profesorius. Tiesa, 1923 metais Ambasadorių konferencija Vilnių ir jos apylinkes buvo pripažinusi Lenkijai. Deja, Lietuva tokio nutarimo nepripažino, be to toks pripažinimas tapo kolizija su  minėtu Tautų Sąjungos pasmerkimu dėl L. Želigovskio Lietuvoje veiksmų ir su Rusijos bei Ukrainos pozicija, kurią išryškino tarp Lietuvos ir SSRS  pasirašyta 1926 09 28 nepuolimo ir neutraliteto sutartis, kuri buvo pratęsta 1931, 1934 ir 1939 metais. Jose visose patvirtinamas 1920 m. Taikos sutarties galiojimas, o prie 1926 sutarties antrojo straipsnio pridėtoje vadinamojoje Čečerino notoje rašoma: „Faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė jos nusistatymo dėl teritorinio jos suvereniteto, nustatyto II str. ir jo priede Lietuvos Taikos sutarties su Rusija iš 1920 metų liepos 12 d.“ Rugsėjo 30 d. Maskvoje buvo paaiškinta Lenkijos atstovui, kad SSRS vyriausybė Rygos sutartį supranta  kaip nesikišimą į Lietuvos - Lenkijos teritorinį ginčą. Rygos sutarties III str. nustatė, kad ginčijamų sienų klausimo tarp Lietuvos ir Lenkijos išsprendimas priklauso visiškai abiejų valstybių kompetencijai. SSRS įsipareigoja pripažinti bet kurį Lietuvos ir Lenkijos susitarimą sienų klausimu“. Taigi, Vilniaus ir jo apylinkių pripažinimo Lietuvai klausimas, buvusiam tų teritorijų valdytojui atsisakius visų suvereniteto teisių, išspręstas dar 1920 metais ir Lietuva savo valia suvereniteto tai teritorijai niekad nebuvo ir nėra praradusi iki šiol. Savo nusistatymo Lietuva niekada ir jokiomis sąlygomis nepakeitė ir toks tvirtas nusistatymas leido Vilnių susigrąžinti teisinėmis priemonėmis tada, kada tam atsirado tinkamas momentas. Kaltinimai,  kad ji Vilnių atsiėmė Ribentropo - Molotovo pakto pagrindu teisės požiūriu yra visiškai nepagrįsti. Šiandien žinomas ir pačio pakto, ir slaptųjų protokolų turinys. Apie tai tuose dokumentuose nekalbama. Lietuva, atsiimdama Vilnių iš SSRS 1920, 1926, 1931, 1934 ir1939 m. sutarčių su atsisakiusia savo suvereniteto į tas teritorijas valstybe, nepažeidė jokių savo įsipareigojimų ir tarptautinės teisės normų. Tai, kad Ribentropo - Molotovo paktas vėliau buvo „pritaikytas“ ir pačios Lietuvos likimui – nepaneigia Lietuvos veiksmų teisėtumo. Nepagrįstas visa to neigimas yra  labai pavojingas ir valstybės interesams žalingas elgesys, ypač atsižvelgiant į šių dienų sąlygas ir būdu, kaip tai buvo padaryta.

 

 

 

 

Susisiekiantys indai fizikoje ir gyvenime

E.PAŠTAS Spausdinti PDF

Visi mes tarpusavyje susiję, mus jungia socialiniai ryšiai, nes galų gale juk esame socialinės būtybės. Nejučiomis paklūstame nusistovėjusioms socialinėms normoms, dėsniams, teisės aktams, o kartais, sakoma, net mėnulio fazėms.

Keli, tarpusavyje sujungti indai, fizikoje vadinami susisiekiančiais indais. O dėsnis, pagal kurį bet kurios formos susisiekiančiuose induose vienalyčio nejudančio skysčio lygis yra vienodas, vadinamas susisiekiančių indų principu. Šiuo iš pirmo žvilgsnio paprastu ir labai žinomu fizikoje dėsniu galima paaiškinti daug socialinių ar ekonominių tiesų, ypač tada, kai mūsų kaskart laukia vis nauji pokyčiai. Visi mes natūraliai daugiau ar mažiau priešinamės įvairioms naujovėms, pokyčiams, kurie mums asocijuojasi su nežinomybe. Tačiau, kad ir kokie skirtingi bebūtume, mus valdo ir fizikos dėsniai.

Ką tik atšventėme buvimo Europos Sąjungoje dešimtmetį. Viešai daug buvo diskutuota apie privalumus – per dešimt metų ES skyrė Lietuvai apie 40 mlrd. litų, taip pat ir apie trūkumus – benzino, maisto ir aprangos kainos priartėjo prie ES vidurkio, o atlyginimai, deja, nepadidėjo. Taip pat „netikėtai“ atradome, kad vidutinės Lietuvos įmonės vadovo algos santykis su vidutine tos pačios įmonės kitų darbuotojų alga apytikriai yra 1:7, o ES – 1:3,5. Taigi, ar mūsų siekiai gyventi taip kaip vokiečiai ar prancūzai vis dar nepasiekiami ir kur vis dėlto yra tie trukdžiai? Bandydami taikyti susisiekiančių indų principą matyt reikėtų  įvertinti, ar tas mūsų „vienalytis skystis“ (šiuo atveju – prekybos santykiai, verslo tradicijos, pelno siekimo principai, gamybos efektyvumas, darbo santykiai, vadovų mentalitetas ir t.t.) yra tinkamas pasiekti „susisiekiančiuose induose“ (ES) vienodą lygį. Akivaizdu, kad tą lietuvišką „vienalytį skystį“ dar reikia daug kartų prakošti, o jo suvienodinimui labai praverstų bendra valiuta – euras.

 

Štai čia ir prasideda visas įdomumas. Dalis valdančiosios koalicijos atstovų, o ir didesnė kandidatų į Prezidentus dalis nenori lito keisti euru. Suprantame, kad vienokios ar kitokios politikų pozicijos formavimas labai dažnai priklauso nuo juos remiančios visuomenės dalies. Politikai pataikauja savo rėmėjams – viešai skelbdami, kad euro nereikia, jie palaiko senojo, drįsčiau sakyti atgyvenusio, tipo verslininkus, šiaip nesusipratusius ar tiesiog niekuo nesidominčius. Juk įvedus eurą mūsų gaunamos algos dar labiau kontrastuotų su Europos Sąjungos valstybėse gaunamais algų vidurkiais, dar labiau kontrastuotų prekių ir paslaugų kainos. Akivaizdu, kad tai galėtų kenkti nemažam kiekiui Lietuvos verslininkų, norinčių dar kelis metus arba iš viso nieko nekeisti – nekelti algų, kas automatiškai reikštų jų gaunamų pajamų sumažėjimą, mažiau prabangių mašinų ir kitų nerūpestingo gyvenimo palydovų. Kiek įmanoma ilgiau išlaikyti tą patogų santykį – čia mes (verslininkai, politikai) ir jie (tie, kuriems leidžiama dirbti). Čia ir prasideda emocinės kovos prieš eurą – pseudo tautinių jausmų sužadinimas prieš rinkimus – suprask, prarandame taip sunkiai susigrąžintą nacionalinę valiutą, neužsimenant, kad litas jau seniai susietas su euru, o lito atsiejimo nuo euro procedūra bet kuriuo atveju žymiai padidintų lito devalvavimo galimybę.

 

Dar visai neseniai vienoje parduotuvėje mačiau puikų pokštą, šalia gėlėms skirtos žemės pakelių kabėjo atspausdintas ir lyg numestas skelbimas – žemė užsieniečiams neparduodama. Nesenas žemės pardavimo referendumo klausimas galėtų taip pat būti puikus tokios kampanijos pavyzdys – išlaikykim status quo. Remiantis tautiniais jausmais visais įmanomais būdais stengiamasi nieko nekeisti. Suprask, tautiškumas – lyg užsistovėjęs vanduo, kažkas labai sena, labai mistiška, nekintančio. Bet juk taip nėra! Galvoju, kad gal būtent dėl tokio požiūrio vis dar nesugebame lietuviško tautiškumo paversti gyva, visoms amžiaus kategorijoms įdomia ir patrauklia savastimi. Tautiškumas turi būti gyvas ir kintantis. Tad mielieji, kodėl tautiškumo idealus keliame tik tada, kai pradeda mažėti pelnai? Kodėl tautiškumo, identiteto klausimai tiems patiems verslininkams neiškyla, kai reikia paremti (ir nebūtinai pinigais) lietuvišką kultūrą, kai reikia drąsiai giedoti Lietuvos himną ir kalbėti apie nepatogias istorines tiesas prie ne visai patogių kaimynų, kai reikia pagerbti tremtinius, tinkamai įvertinti sovietinius paminklus sostinėje, galų gale taisyklingai lietuviškai kalbėti?

 

Energetikos sritis yra ne išimtis. Bendra ES energetikos rinka lemia esminius dalykus. Kiek iečių buvo sulaužyta, traktatų ir galimybių studijų prirašyta, bet reikalai, kaip jau matosi, iš esmės pagerės tik tada, kai atsiras elektros energetikos jungtys su Švedija ir Lenkija, kai pradės veikti Klaipėdos suskystintų dujų terminalas, tai yra tada, kai galų gale pradėsime veikti bendrai, kartu su savo ES kaimynais, o ne kursime pseudo atominius planus, vėl prisidengdami Lietuvos energetine atomine galybe.

 

Migracija ir susisiekiančių indų principas taip pat turi daug ką bendro. Jeigu nesukuriama palanki darbui ir gyvenimui aplinka čia, žmonės linkę ieškoti ten, kur ta aplinka jau yra sukurta. Vietoj to, kad pradėtume kurti geresnes sąlygas savo šalyje (filtruotume tą „vienalytį skystį“), čia paruoštus specialistus siunčiame dirbti užsienin gydytojais, mokslininkais, barmenais. Įdomiausia, kad didžiuma darbo migrantų vyksta į tas šalis, kurios ES pinigų gauna minimaliai, o ir tų šalių verslininkai nesitiki jokios finansinės (ypač nemokamos) paramos. Gilią išmintį slepia posakis, kad tikrieji verslininkai Lietuvoje atsiras tik tada, kai baigsis ES parama.

 

Tad nebijokime keistis. Ar ne laikas tiesiog patiems pirmiausia pasijusti vakariečiais, su euru, su sąžiningu ir socialiai atsakingu verslu, su savo turtinga kalba, istorija, su savo tvirta ir argumentuota nuomone prie Europos vairo.

 

 

Prezidentas

E.PAŠTAS Spausdinti PDF

Lietuvos Konstitucijoje Prezidento, Seimo, Vyriausybės galios yra taip sudėliotos, kad vieni be kitų negali apseiti. Yra Seimas, yra Vyriausybė, o Prezidento galios padalintos jiems po lygiai. Nežiūrint mūsų Konstitucinio Teismo kažkada konjunktūriniais tikslais paskelbtos išvados – kad Lietuva yra parlamentinė valstybė su prezidentinio valdymo elementais – iš tiesų tais pačiais argumentais galima būtų paskelbti ir priešingai. Atmeskime bet kokias nuomones. Lietuva yra tiek pat parlamentinė, kiek ir prezidentinė respublika. Visa šios sąrangos esmė ir yra tokia, kad nė vienas iš jų negali gauti daugiau galių, kiek duota. Seimo nariai privalo suprasti, jog ir jie, ir Prezidentas yra rinkti tų pačių rinkėjų, tačiau skirtingomis proporcijomis. Skirtumas tas, kad privalomus sprendimus Seimo nariai priima kolektyviai, o Prezidentas – individualiai.

 

Seimo narių tarpusavio susitarimai Prezidentui privalomi tik tiek, kiek tai numatyta Konstitucijoje, nors protingas Prezidentas visados atsižvelgs į tai, kas darosi parlamente. Konstitucijoje nėra normų, kaip sudaromos koalicijos ar sutartys tarp partijų, nėra nustatyta, kas yra „politinės tarybos“, kuo vadovaujantis skirstomos pelningos ir ne taip pelningos ministerijos. Konstitucijoje net nėra numatyta, kad Ministras pirmininkas turi būti Seimo narys ar partijos vadovas. Taigi, visais atvejais reikia Prezidentui tartis su Seimu, o Seimui su Prezidentu. Jeigu gerai susitariama – Vyriausybė gali būti net ir nepartinė, o tokios Vyriausybės programa sėkmingai patvirtinta Seime. Žinoma, tai teorinės prielaidos, bet dažnai visuomenės supriešinimo ar politinių lūžių atvejais, būtent teorija ir būna vienintelė išeitis susitarimams. Renkant Prezidentą būtina į tai atsižvelgti. Prezidentui be visų kitų moralinių vertybių, reikia būti geru vidaus politikos žinovu, jis pats neturėtų spausti Seimo ir žinoma nesiduotų jo spaudžiamas.

 

Nežiūrint vidaus ir užsienio jėgų spaudimo pakeisti šią sistemą, išskirti Lietuvą iš kitų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos, tokie mėginimai nebuvo vainikuoti sėkme, todėl santykiai su tarpvalstybiniu dariniu – Europos Sąjunga Lietuvos Prezidento darbe ir toliau išliks labai svarbūs. Jau dabar ryškėja tendencijos valstybių sąjungą versi tautų sąjunga tuo pačiu niveliuojant ne tik įstatymus, bet ir žmonių papročius. Okupuotos Baltijos šalys jau buvo panašaus „rusiško“ eksperimento dalyvėmis – visa, kas rusiška ar slaviška buvo puikus internacionalizmas, o kas ne – bjaurus nacionalizmas. Patyrėme daug sužalojimų, bet sukurti sovietinio žmogaus su bendra sovietine kultūra ir mentalitetu vis tik nepavyko. O ten bandymai tęsiasi – toliau kuriamas „rusiško“ mentaliteto internacionalistas – euroazijietis. Pasirodo, tokių internacionalistų – euroazijiečių šiandien turime jau ir Lietuvoje istorikų, verslininkų, sportininkų ir net politikų tarpe. 

 

Europos Sąjungoje norima eiti panašiu keliu ir naujojo europiečio mentalitetą sukurti parlamentine balsų dauguma. Kokių tik paikybių Europos parlamente šiandien neprisigalvojama. O juk europietis tai visų pirma Vakarų krikščionis, net ir tas, kuris Dievu netiki. Taip, yra begalės bendrų Europos sąjungos tautų papročių ir pažiūrų bendrumų, bet noras sukurti vieną visų Europos tautų pažiūrą ar paprotį yra pražūtingas ir niekam nereikalingas darbas, kylantis iš paiko europarlamentarų gyvenimo. Jis galų gale baigsis tuo, kad bus atsisakyta tokio parlamento su savo keistomis direktyvomis ir sukurtas kitas, neįsivaizduojamai pigesnis ir svarbiausia, efektyvesnis  Europos tautų sąjungos valdymo mechanizmas, nelendant į atskiros valstybės gyvenimą ten, kur  nereikia , tame tarpe į amžiais susiformavusius ir niekam blogo nedarančius tautinius papročius. Tą išsakyti galės tik toks Prezidentas, kuris be kalbos barjero galės tiesiogiai, dažnai akis į akį pasikalbėti su kitų šalių vadovais. Būtina, kad mūsų prezidentas susikalbėtų bent keliomis Europos Sąjungos tautų kalbomis, kad būtų žinomas politikas, kuriuo verta pasitikėti. Reikia pripažinti, kad ši savybė yra viena pagrindinių savybių – susikalbėti ir priversti įsiklausyti.

 

Yra principų, kurių niekas, juo labiau Lietuvos Prezidentas, negali atsisakyti. Tai – skaudi okupacijos tema ir krašto teritorijos vieningumas. Šiandien visos tautinės valstybės skaičiuoja visur išsibarsčiusios savo tautos atstovus ir bando pririšti prie savo teritorijos. Yra ir tokių valstybių, kurios tą tendenciją naudoja tęsiant savąją ekspansionizmo politiką. Tokių kaimynų turi ir Lietuva. Pasiremkime konkrečiais pavyzdžiais. Štai jau keli kandidatai į prezidentus aiškiai išsakė, kad būtina gerinti santykius su kaimynais. O kuo tie santykiai yra blogi? Tiek Rusija, tiek Lenkija neigia, kad buvo okupavę visą ar dalį Lietuvos teritorijos. Ar vardan santykių gerinimo reikia sakyti, kad iki šiol mes buvome neteisūs ir jokių okupacijų nebuvo? Štai Lenkija ir Rusija oficialiai sako, kad Lietuvoje turi būti priimtas toks Tautinių mažumų įstatymas, kuris tam tikras teritorijas ar miestus padarytų kitokius, negu visoje Lietuvoje.  Tos valstybės, šiuo atveju deja dirbdamos išvien, nori įteisinti savo vykdytų okupacijų pasekmes, pradžiai bent gatvių ar vietovardžių rašyboje grąžinti okupacinę tokių užrašų rašymo jurisdikciją. O lenko korta? Ar gali būti Lietuvos prezidentu asmuo pasirašęs, kad visada bus lojalus Lenkijai? Ko gero, kad besivystant Rusijos – Ukrainos, ar net Rusijos ir viso Vakarų pasaulio konfliktui, mūsų strateginis partneris ir kaimynas Lenkija geriau supras Lietuvos poziciją tautinių bendrijų klausimu. Čia labai svarbi ir Prezidento pozicija.

 

Pastarųjų savaičių ir net dienų įvykiai rodo, kad renkamajam Prezidentui atsiranda naujų reikalavimų ir iššūkių.  Susirūpinimą kelia nepakankamas kariuomenės finansavimas. Geru „pavyzdžiu“ galėtų būti Ukraina – paaiškėjo, jog ji tiesiog neturi morališkai ir techniškai patikimos kariuomenės! Taigi, Lietuvos valstybės vadovams apvažiuoti esamas kariuomenės dislokavimo  vietas – nepakanka. Kokia ginkluotė mums būtina, kokia mūsų savanorių, šaulių veiklos koncepcija, finansavimas, kariuomenės santykiai su gyventojais? Kaip galėtų būti vykdoma mobilizacija? Čia be tvirtos Prezidento – Vyriausiojo kariuomenės vado pozicijos neapsieisime.

 

Veikianti Prezidentė įvardijo abejones dėl Darbo partijos, o jau anksčiau minėtas neaiškus darinys „politinė taryba“ pradėjo skelbti visokius ultimatumas Prezidentei! Argi ir kitų šalių vadovai informaciją gauna tik iš vieno šaltinio? Ar jie privalo tokia informacija dalintis su nekonstituciniais dariniais,  tokiais kaip „politinė taryba“? Pavyzdžiui, ar mūsų Seimo pirmininkė pasidalina su Ministru pirmininku informacija, kurią ji gauna iš V. Uspaschik, jam grįžus iš Maskvos? Tačiau kas kitas, jeigu ne Prezidentas turi taip sutvarkyti Valstybės Saugumo departamento darbą, kad aukščiausi valstybės vadovai gautų tinkamą ir kvalifikuotą informaciją iš patikimų „pirmų lūpų“.

 

Prokuratūra ką tik nutarė nekelti bylos dėl per rusiškus televizijos kanalus platinamos karo ir neapykantos propagandos, arba bent kad būtų uždraustas tų kanalų retransliavimas. Vėl prokuratūra tampa aukščiausia Lietuvos valdžia – tik ji vienintelė gali nuspręsti kam ir kada kelti bylas. Prokuratūrai verkiant  reikia esminių reformų! Ji kaip ir daugelyje pasaulio šalių turi tapti teisminio proceso viena iš dalių, atstovaujanti valstybės interesus (kita dalis – advokatūra, atstovaujanti kitos suinteresuotos dalies interesus), o bylas turėtų būti leidžiama kelti tiek policijai, tiek STT, tiek VSD ir žinoma pačiai prokuratūrai. Čia vėl yra labai svarbi Prezidento pozicija, netgi ir atsakomybė, juolab kad net ir mūsų teismų sistemai reikia pertvarkų.

 

Peržvelgus pretendentų sąrašus matosi kokių prieštaravimų saistomi asmenys šiandien siekia būti  Lietuvos prezidentais. Deja, Lietuva yra nepadariusi daug svarbių darbų – norėtųsi kad išrinktasis Prezidentas inicijuotų atlikti bent jau čia išvardintus. Ir žinoma nesinorėtų, kad būtų išrinktas Prezidentu asmuo, kuris vardan geresnių santykių būtų nuolankus kaimynų vasalas.

                     

 

Vienų vieni

E.PAŠTAS Spausdinti PDF

Rusija  į Krymą įvedė kariuomenę ir organizuoja prisijungimo prie jos referendumą- rinkimus. O juk kažkada ir Vilnius nuo Lietuvos buvo atplėštas panašiai, o vėliau ir pati Lietuva prijungta prie SSRS. Svetima kariuomenė, rinkimai ar referendumai ir prijungimas prie kariuomenę įvedusios šalies. Ar kitos šalys tokių manipuliacijų „tautos valia“ nėra patyrusios? Labai panašias paraleles aprašo Andrejus Zubovas (http://m.vedomosti.ru/newsline/news/23467291): 1938 m. kovas, Austrija. Norėdamas išspręsti „vienos tautos valia“ paremtą Austrijos – Vokietijos  sujungimą, Austrijos kancleris Kurtas Aloizas fon Šušnigas 1938 m. kovo 13 dieną šiuo klausimu nutaria skelbti referendumą. Bet nacionalsocialistai to bijo. O jeigu austrai nebalsuos? Kanclerį Šušingą priverčia atsistatydinti,  į jo vietą prezidentas paskiria vietinį tautininkų lyderį Artūrą Zeiss- Inkvartą, o vokiečių kariuomenė jau dislokuojama visoje Austrijoje, kurią pakvietė naujasis kancleris, apie ką jis pats sužino tik iš laikraščių. Austrijos kariuomenė kapituliuoja. Žmonės arba bėga į Šveicariją, arba išsigandę sėdi namuose, arba susitaiko su primesta „tautos valia“ ir sveikina vokiečių kariuomenę. Referendumas abiejose šalyse vyksta 1938 m. balandžio 10 d.  -  Vokietijoje kariuomenės įvedimą palaiko 99,75 procentų, o Austrijoje 99,08 procentų gyventojų. 1938 m. spalio 1 d. „vienos tautos valia“ prie Reicho prijungiami čekų Sudetai, 1939 m. kovo 22 d.- lietuviška Klaipėdos sritis. Visur buvo aiškinama, kad reikia ginti vokiečių teises.

 

1938 m. vasario 22 d. Nevilis Čemberlenas Britanijos parlamente kalbėjo: „Mes negalime apgaudinėti, o juo labiau duoti vilties nedidelėms silpnoms valstybėms žadėdami jas apginti per Tautų sąjungą (Tautų Lygą) ir tokie turi būti atitinkami mūsų žingsniai, nes mes žinome, kad nieko panašaus nebus galima padaryti.“ O Adolfas Hitleris 1939 m. kovo 23 d. iš Klaipėdos teatro balkono kalbėjo: „Vokiečiai nesiruošia niekam pasaulyje daryti blogo, bet atėjo metas nutraukti kančias, kurias 20 metų vokiečiai kentė nuo viso pasaulio. Mėmelio srityje gyvenančius vokiečius Vokietija vieną kartą jau buvo pametusi. Šiandien jie sugrąžinami į galingą Reichą, netgi jeigu tas nepatinka pusei pasaulio.“ Jau po šešerių metų Vokietija buvo nugalėta, žmonija sudėjo milžiniškas žmonių aukas, o Hitleris rijo nuodų ampolę nuo rusų bombų drebančiame bunkeryje.

 

Neseniai įvykęs Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrų vizitas padėjęs sustabdyti žudynes Kijeve, bet taip ir neišsprendęs V. Janukovičiaus nusišalinimo klausimo – labai primena N. Čemberleno ir Dadalje 1938 m. džiaugsmą, neva jie buvo susitarę dėl taikos. Juk Radislavas Sikorskis tik „privertė“ pasirašyti tą popierių, kuriuo šiandien ir mojuoja Rusija JTO. Ar tikrai taip buvo pasielgta dėl neišmanymo?

 

Taip, Kryme šiandien gyvena apie 60 procentų rusų. Ar juos kas nors engė? Ar jie yra tikrieji to krašto gyventojai, ar užėmę ištremtų Krymo totorių žemes? Kokias išskirtinas vieningos rusų tautos teises pagal tarptautinę teisę turi tokie kolonistai? Ar Kremlius supranta, kad ne tik Kryme, bet ir daug kur kitur rusai yra tik kolonistai? Etniniai Krymo totoriai yra tikrieji Krymo žemės šeimininkai. Krymas keturis amžius, taigi kur kas ilgiau, negu Rusijos, buvo Turkijos priklausomybėje. Krymo totoriai yra turkų gentainiai. Žinant, kaip 1974 metais Turkija ryžtingai pasielgė Kipre, ar Kremlius supranta, kad konflikto tarp Turkijos ir Rusijos atveju – bet kada Turkijai gali padėti ir Vakarai?

Galbūt tikimasi, kad Vakarai dėl Krymo tylės. Lengvai Kremliui pavykus Kryme, rytoj Kremliaus paraginti gali panašiai elgtis Kazachstano rusai, o po to ir Pietinė Osetija su Abchazija ir Šiaurinė Kirchizija. O juk ir tada po Austrijos sekė Sudetai, po Sudetų – Klaipėdos sritis, po Klaipėdos srities – Lenkija, po Lenkijos – Prancūzija, po Prancūzijos – Rusija. Juk apetitas didėja nuo mažo kąsnio.

 

Reikia tikėtis, kad Rusijos žmonės atsikvošės ir nenueis, kaip vokiečiai už virvutės paskui Gėbelsą ir Hitlerį, o mažesnių šalių žmonės paskui savus tautininkų lyderius. Reikia tikėtis, kad ir ir Lietuvoje supras, kas yra tikrasis Tautinių mažumų įstatymo rengėjas, kas yra ir tikrasis referendumų rengėjas, „tautos valia“ pasišovęs palikti Lietuvą  vėl vienų vieną. 

 

 

 

 


PUSLAPIS 1 iš 5