2011 m. lapkričio 10 dieną žurnalas „Valstybė“ kartu su Energetikos ministerija suorganizavo jau trečią metinę konferenciją energetikos tematika. Reikia pripažinti, kad energetikos tema šiuo metu ypač madinga, o dėl didelės atomistų ir antiatomistų skleidžiamos propagandos sunku net kažką originalaus parašyti šia tema, nes vienų ar kitų gali būti apkaltintas angažuotumu ir kitomis negerovėmis. 

Vis dėlto pabandysiu apžvelgti keletą konferencijoje nuskambėjusių pranešimų. Konferencija, kurios tema - „Nepriklausoma energetika - stipri ekonomika“, be jokios abejonės nebuvo eilinė, tuo labiau, kad jai buvo rodomas išskirtinis valdžios dėmesys (kaip kad ir organizatoriams su skambiais pavadinimais – Valstybė, Energetikos ministerija). Paskelbta konferencijos dalyvio kaina, kuri siekė net 1000 Lt žadėjo neeilinį renginį, o gal reiškė tiesiog paprastą konferencijos dalyviams taikomą kartelę – vieni jų gavo nemokamus kvietimus, o mažiau malonūs ar ne tokie svarbūs dalyviai turėjo nepagailėti net ir tokios sumos pinigėlių.

Baltijos šalys - Lietuva, Latvija ir Estija, nors politiškai ir ekonomiškai yra Europos Sąjungos (ES) narės, jų elektros ir degiųjų dujų energetinės sistemos vis dar sujungtos su buvusios Sovietų Sąjungos šalių sistemomis. Tokią padėtį nulėmė tiek istorinės ir politinės aplinkybės, tiek riboti vidiniai iškastiniai energijos ištekliai, todėl net ir po dvidešimties nepriklausomybės metų jos susiduria su esminiais iššūkiais - energetinė nepriklausomybė, energetikos sektoriaus konkurencingumas, bei darni energetikos sektoriaus plėtra.

 Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sąlyga buvo uždaryti abu Ignalinos elektrinės (IAE) atominius reaktorius. Sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę 2009 gruodžio 31 d. Lietuva staiga atsidūrė ypatingai sunkioje energetinėje padėtyje.  Iš elektros energiją eksportuojančios valstybės, ji tapo elektros energiją importuojančia šalimi, daugiausiai importojančiai ją iš Rusijos.  Radikaliai pasikeitus tokiai energijos išteklių struktūrai, Lietuvai buvo reikalinga pakeisti energetikos politikos strategines kryptis. Tam Lietuvos Energetikos ministerija (ENMIN) 2010 m. rugsėjo mėn. parengė tolimesniems dešimtmečiams iki 2050 m. Nacionalinį Energetikos Strategijos (NES 2010) politikos gairių planą. Šiame plane išskiriami kaip svarbiausi tikslai yra Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimas ir strateginių projektų elektros srityje įgyvendinimas, tai yra nauja Visagino atominė elektrinė (VAE), elektros jungtys su Švedija („NordBalt“) ir Lenkija („LitPolLink“), elektros energetikos rinkos restruktūrizavimas, atsinaujinančių energijos išteklių plėtra ir energijos efektyvumo didinimas, dujų sektoriaus restruktūrizavimas ir dujų tiekimo patikimumo didinimas.

Tikėtina, kad kada nors gyvensime geriau. Turėsime stabilias, arba bent prognozuojamas energetikos kainas, būsime energetiškai nepriklausomi nuo įvairių didelės kaimynės ambicijų ar intrigų. Ta intencija norisi paklausti mūsų energetinės nepriklausomybės stratego, Energetikos ministro apie tris keistokus dalykus, į kuriuos niekaip nereaguojama:

Panašu, kad Lietuvos Vyriausybės parengta Nacionalinė energetikos strategija, paremta iš esmės vien tik atominės statyba, artėja į aklavietę. Pietų Korėjos kompanijai KEPCO atsiėmus pasiūlymą dalyvauti VAE statyboje, tapo akivaizdu, kad rinkos sąlygomis pardavinėjant elektros energiją VAE projektas tampa visai nepriimtinas ir potencialiems investuotojams.  Jeigu dabartinė valdžia greitai tai suvoks, turėsime unikalią galimybę sudaryti daugiau sąlygų energetinei nepriklausomybei visai kitomis priemonėmis.  Pirmiausia reikėtų iš naujo įvertinti prioritetus artimiausiems 3 - 5 metams. Tikintis, kad jungtys su Švedija ir Lenkija greičiausiai bus įrengtos laiku, reikėtų skubinti suskystintų dujų terminalo įrengimą. Taip pat labai svarbūs yra ir dujotakių tinklo racionalizavimo darbai bei elektros energijos tinklų žiedinimas. Svarbus yra ir Kruonio HAE modernizavimo projektas. Visos šios priemonės leistų tiek dujas, tiek elektrą tiekti ir vartoti iš kelių šaltinių ir iš įvairių šalies vietų, tačiau pareikalaus ir nemažų finansinių resursų.

 Akivaizdu, kad galų gale reikia realiai įvykdyti energetinių tinklų atskyrimą, kaip to reikalauja Trečioji ES energetikos  direktyva. Pagal minėtos direktyvos reikalavimus elektros, šilumos gamintojai ir dujų tiekėjai turi būti išskaidyti – atskirai organizuojama gamyba ir importas, atskirai - perdavimas, atskirai - skirstymas ir pardavimas. Visa tai sudarytų realias sąlygas atviros rinkos sąlygomis vystyti visas energetikos sritis. Ekspertų apskaičiavimais vien Visagino atominės elektrinės (VAE) struktūros paruošimas kartu su įvairiomis studijomis mums jau kainavo virš 250 mln. litų. Protinga būtų šį lėšų švaistymą stabdyti ir svarstyti galimybę šias lėšas kreipti į alternatyviosios energetikos vystymą ir skatinimą.